Metė darbą ir neatsidžiaugia: tai – ne planas, tai – gyvenimo svajonė

 (76)
34-erių vilnietė Viktorija Pukinskaitė ryžosi gyvenimo pokyčiams – atsisakė gerai apmokamo darbo ir aštuonis mėnesius keliavo po Aziją. Norėtų aplankyti šimtą šalių. „Tai nėra konkretus planas, kurį būtinai turiu įgyvendinti per numatytą laikotarpį. Tai gyvenimo svajonė. Kartais pats geriausias planas – neplanuoti“, – sako Viktorija.
© Viktorija Pukinskaitė

Bilietas į vieną pusę

V. Pukinskaitė dešimt metų sėkmingai dirbo nuo klientų aptarnavimo specialistės iki pardavimo vadovės „Swedbanke“. Apsisprendimo kardinaliai keisti gyvenimo būdą, sako, neišprovokavo joks dramatiškas lūžis, paprastai pastūmėjantis pokyčiams. Tiesiog vieną dieną sau tyliai pripažino: nors turi stabilų, gerai apmokamą darbą, gerų draugų, nesijaučia laiminga.

„Nusprendžiau į savo gyvenimą įsileisti naujų vėjų. Kadangi ir anksčiau daug keliaudavau, žinojau, kad naujai pažinti kraštai suteikia daug teigiamų emocijų. Šį kartą norėjau kažko daug stipresnio, – pasakoja Viktorija apie apsisprendimą išeiti iš darbo be jokių įsipareigojimų ar garantijų sugrįžti atgal. – Kai nepalieki sau galimybės atsitraukti, lieki be atsarginio išėjimo, stresas paskatina kūrybiškumą. Mane domino iššūkiai, norėjosi niurktelėti į šaltą vandenį, kaip reikiant save papurtyti.“

Kelionės pernelyg neplanavo, tik šiek tiek pasidomėjo, kokiame planetos taške norėtų atsidurti. Pasirinkimo kriterijus buvo vienas – aplinka, kurioje nėra vakarietiškos kultūros, nes ji jau pažįstama, artima, apkeliauta. Viktorija ketino pailsėti nuo materializmo, daiktiškumo, išankstinių nuostatų, koks turi būti, kaip siekti karjeros ir panašiai.

Kadangi ruošėsi keliauti viena, Pietų Amerika ir Afrika atkrito – vienai merginai šiuose žemynuose nesaugu. Viliojo leistis ten, kur šilta, šalis nedidelė, jaukios salos, daugiau gamtos, o ne susvetimėjęs didmiestis. Taip besvarstydama pasirinko Balio salą Indonezijoje ir nusipirko bilietą į vieną pusę.

Savo butą Vilniuje išnuomojo, pardavė automobilį. Suskaičiavusi visas santaupas, susidėliojo kelionės biudžetą.

Metė darbą ir neatsidžiaugia: tai – ne planas, tai – gyvenimo svajonė
© Viktorija Pukinskaitė

Nusivylimas pakeitė planus

Atvykusi į Balį Viktorija tikėjosi ilgesniam laikui įsikurti gražioje vietoje: norėjo ramiai pagyventi, apsidairyti ir apsvarstyti, kas bus toliau. Deja, nusivylė sala, nes čia nerado savo svajonių vietos. Tai per daug nesujaukė kelionės planų, juk Indonezija – didelė šalis, kurioje yra 17 tūkstančių salų.

„Neišvydusi Balyje visų tų gražių vaizdų, kurie reklamuoja šalį, nutariau nepasilikti vienoje vietoje. Keliavau po Indoneziją septynis mėnesius – išmaišiau salas nuo vakarų iki rytų. Gyvenau ir pas vietinius, savanoriavau, artimiau susipažinau su jų kultūra, įgijau įdomios patirties. Metams baigiantis pradėjau ilgėtis Lietuvos, šeimos – mamos ir sesers, be to, artėjo Kalėdos. Grįždama į Lietuvą, pakeliui užsukau į Malaiziją, Tailandą, Singapūrą. Šiuo metu planuoju porą mėnesių praleisti Lietuvoje“, – atskleidžia Viktorija.

Kodėl nuvylė Balis?

„Iš tiesų, sala labai įvairi, pagal plotą – kaip trečdalis Lietuvos, bet galima rasti visko. Iš pradžių daug kas nepatiko, patyriau kultūrinį šoką. Buvo sunku prisitaikyti, nes anksčiau neteko keliauti po Azijos šalis. Sunku priprasti ir prie turistus atakuojančių prekeivių minios. O jie daug aktyvesni nei kur nors Turkijoje, – dalijasi įspūdžiais keliautoja. – Trikdo ir chaosas. Yra tokių regionų, kur atvyksta Australijos jaunimėlis linksmai pašvęsti: jiems kelionė trunka tris valandas, viskas pigu. Tokios vietos primena prasto lygio kurortą. Bet yra ir labai gražių vietų. Žinoma, akis bado ir šiukšlės, ši problema būdinga visai Azijai, Afrikai. Ilgiau keliaudamas prie šiukšlinos aplinkos pripranti, be to, yra ir tvarkingų vietų. Gimiau ir augau Klaipėdoje, tai dar viena priežastis, kad paplūdimius vertinu gana kritiškai. Juk mes turime puikų švarų pajūrį.“

Keliauti lėtai ir vienai

Aštuonis mėnesius trukusioje kelionėje – daug atradimų. Pirmiausia, Viktorija išmoko keliauti viena, nes anksčiau vykdavo į kitas šalis su ekskursijomis, turistų grupe ar draugais. Iš pradžių vienai buvo sunku ir nejauku, ypač nepažįstamoje aplinkoje, bet kuo toliau, tuo labiau išryškėjo privalumai: susitikdavo su įdomiais žmonėmis, bendraudavo su vietiniais.

Dar vienas atradimas atsiveria keliaujant ilgesnį laiką – tai ramus buvimas su savimi, įsiklausymas į savo norus. „Juk toks ir buvo mano tikslas, kai patraukiau į Balį“, – sako keliautoja. Ilgoje kelionėje turi marias laiko, gali neskubėti, savęs nespausti, ramiai apgalvoti, ką daryti toliau.

„Anksčiau keliaudavau tik per atostogas, laikas ribojo, vertė skubėti, nes stengiausi kuo daugiau pamatyti. Keliaujant lėtai visi potyriai tampa daug stipresni, pamatai daugiau detalių, turi laiko pabendrauti su vietiniais. Iš gyventojų ar turistų gali sužinoti daugiau informacijos apie šalį ir pasiduoti bangai, kuri nuneša į visai kitur, nei planavai. Taip atsitiko Indonezijoje, pamačiau labai įdomių vietų, apie kurias iš anksto nieko nežinojau“, – pasakoja Viktorija.

Kuo ilgiau, tuo pigiau

Kelionės biudžetas buvo suplanuotas nuo praeitų metų balandžio, kai Viktorija išvyko iš Lietuvos, iki gruodžio. Kadangi Indonezija pasirodė kiek brangesnė, nei keliautoja tikėjosi, reikėjo arba trumpinti kelionės laiką, arba išleisti mažiau. Antrasis variantas vilnietei buvo priimtinesnis, ji tapo savanore, gyveno vietinių namuose.

Be to, ilgainiui ir pragyventi darėsi pigiau. Kelionės pradžioje Viktorija keldamasi į kitas salas nusiderėjo apie 40 procentų kainos – už kelionę pirmyn atgal greitaeigiu kateriu sumokėjo apie 40 eurų. Atrodė, ne taip ir brangu, nes plaukiama 1,5 valandos į vieną pusę. Bet pagyvenusi ilgiau sužinojo, kad tas keltas kainuoja 30 eurų.

Vos tik atskridus į Balį, aplipo minia taksistų. Viktorija žinojo, kad reikia derėtis, kultūringai sutarė 20–30 proc. mažesnę kainą. Sumokėjo apie 8 eurus iki miestelio, kur buvo apsistojusi. Tokia kaina, atvykus iš Europos, atrodė normali. Tačiau vėliau už tą patį atstumą ji mokėdavo 2–3 eurus. Už 10 eurų lietuvė važinėdavo į tolimesnį miestelį, tokia kelionė „naujokui“ kainuotų 20–30 eurų. „Turistai vietiniams yra aukso gysla“, – paaiškina Viktorija.

Ji išsinuomojo vieno kambario namuką su virtuvėle, vonia, terasa – viskas tvarkinga ir švaru. Tai kainavo 170–180 eurų mėnesiui, į kainą įskaičiuotas karštas vanduo, dujos, internetas. Dar išsinuomojo motorolerį – 40 eurų mėnesiui, benzinui išleisdavo apie 10–20 eurų.
Maisto kainos Indonezijoje priklauso nuo regiono. Kai kur pigiau ar brangiau, ar panašiai kaip Lietuvoje. Viktorija rado vietų, kur pirkdavo geros kokybės žalumynus, daržoves, vaisius pigiau nei turguje.

„Obuoliai brangesni nei eurą už kilogramą kainuojantys mangai, todėl juos ir valgiau. Burokėliai brangūs – 2–3 eurai, bet pigūs egzotiniai vaisiai, pavyzdžiui, drakono vaisiais vadinamų kertuočių kilogramas – pusė euro. Brangesni nei Lietuvoje pieno produktai, nes ten karštas klimatas, tačiau juos galima pakeisti kitais vietiniais produktais. Balyje jūrų gėrybės, žuvies patiekalai gan brangūs, bet teko būti saloje, kur žuvies daug, kiekvieną rytą žvejai pagauna tunų.

Populiarūs mėsos patiekalai, ypač vištiena – Indonezijoje visur gieda gaidžiai“, – dalijasi keliautoja.

Metė darbą ir neatsidžiaugia: tai – ne planas, tai – gyvenimo svajonė
© Viktorija Pukinskaitė

Svečiuose pas vietinius

Viktorijai teko gyventi vietinių žmonių namuose Sumatros, Javos ir Molukų salose. Labai įdomi patirtis dviejose musulmonų šeimose, trečia šeima buvo krikščionių, bet šeimininkė irgi turėjo daug draugių musulmonių.

Indonezijoje labai daug šeimų turi namų šeimininkes – jos ateina ryte, pusryčiams išspaudžia šviežių sulčių, sutvarko namus. Vietos bendruomenė labai tradicinė, panašiai kaip mūsų kaime prieš 50 metų. Itin aiškus pareigų pasidalijimas tarp vyrų ir moterų – žmona paprastai yra šeimininkė, ji rūpinasi namais. Taip pat name, kuriame gyvena, moterys turi kavinukes, kur parduoda savo pagamintą maistą ir kartu prižiūri vaikus.

„Nustebino pažintis su musulmonais. Neplanavau artimiau su jais bendrauti, buvo neramu, kai Europoje tokia įtempta situacija dėl terorizmo. Maniau, kad gyvensiu Balyje, kur musulmonų – mažuma. Tačiau mano baimės nepasitvirtino, Indonezijoje musulmonų tradicijos nėra griežtos. Išskyrus vieną regioną Sumatros saloje, kur prieš pusmetį buvo viešai nuplakta mergina už tai, kad stovėjo per arti savo vaikino. Į tą kraštą nevažiavau“, – sako Viktorija.

Indonezijoje musulmonės rengiasi tradiciškai, o lietuvei plaukų pridengti nereikėjo – juk jos kita religija. Žinoma, nei nuogais pečiais, nei su šortais ar trumpu sijonu nevaikščiojo.

„Tai buvo iššūkis, nes karštis didelis, oro temperatūra siekia daugiau kaip 30 laipsnių. Moterys savo kūną slepia po drabužiais, kai kurios nešioja ir burkas. Kartą su musulmonų šeima vykau į paplūdimį, maudžiausi su sportine apranga – bėgiojimo kelnėmis, marškinėliais. Vyrai maudėsi su šortais, jiems draudimai negalioja, o moterys – su visais drabužiais, net ir nardydamos akinius užsidėjo ant skaros“, – stebisi keliautoja.

Keista, kad Indonezijoje daug žmonių nemoka plaukti, nors daug salų, aplink vanduo. Lietuvė vietiniams parodė, kokie gražūs koralai, pamokė nardyti, šokinėti ant bangų. Vietiniai labiau mėgsta sėdėti paplūdimyje, kramsnoti užkandžius ir pasimurkdyti vandenyje netoli kranto.

Mokė anglų kalbos

Apie savanoriavimo galimybes Indonezijoje Viktorija sužinojo užsiregistravusi svetainėje (workaway.info). Indonezija išsiskiria iš kitų Azijos šalių tuo, kad labai gerbia vakariečius ir nori su jais bendrauti. Šioje šalyje didelės savanoriavimo galimybės, nes vietiniams reikia padėti mokytis anglų kalbos. Jie nori lavinti kalbos įgūdžius, todėl kviečia užsieniečius.

„Vienoje šeimoje gyvenau mėnesį, kitose šeimose – po dvi savaites. Labai šilti prisiminimai, su viena šeima susirašinėju iki šiol. Šeimose kartu dalijomės maistą, turistaudavome“, – pasakoja Viktorija.
Tos šeimos, kurias Viktorija pasirinko, turėjo privačias anglų kalbos mokyklas. Jie papildomai organizuodavo anglų kalbos kursus vakarais, todėl ieškojo žmonių, kurie gerai kalba angliškai, kad turėtų su kuo tobulinti įgūdžius.

„Kartais padėdavau vesti pamokas. Nors buvau ne mokytoja, bet mano pareigos persipindavo, Indonezijoje nėra griežtų ribų. Iš pradžių bandžiau aiškintis, bet paskui numojau ranka – reikia tiesiog prisitaikyti, gyventi be plano, – įsitikinusi V. Pukinskaitė. – Dirbau be atlygio, bet mainais gyvenau pas vietinius. Sutaupiau pragyvenimo išlaidoms ir maistui. Svarbiausia, kokią neįkainojamą patirtį įgijau, kaip praturtėjau susipažinusi su svetima kultūra.

Savęs pažinimo stovyklos

Apkeliavusi Indoneziją, Viktorija grįžo į Balį ir ėmė svarstyti, ką veikti toliau. Kadangi visą kelionės laiką rašė tinklaraštį, patarimų kreipdavosi vis daugiau keliautojų. Viktorija padėdavo planuoti individualias keliones, nes daug turistų nori keliauti savarankiškai. „Keliautojams patarimų tikrai reikia, nes Azija ne Europa, čia nerasite nei keltų grafikų, nei aiškių kainų“, – pripažįsta Viktorija.

Balyje ji susipažino su kitais keliautojais, kilo daug įdomių minčių pradėti naują veiklą. Su drauge ėmė rengti savęs pažinimo keliones. Tai 10 dienų stovykla Balyje – meditacijos, jogos užsiėmimai, darbas su savimi neurolingvistikos metodais ir kartu šalies pažinimas: ekskursijos po salą, kopimas į ugnikalnį, plaukimas į kitą salą.

„Kol kas neradau darbo Lietuvoje, o ir nesinori grįžti prie ankstesnio gyvenimo būdo. Toliau rašau kelionių tinklaraštį. Pavasarį kaip gidė palydėsiu turistų grupę į Indoneziją, gegužę renkame grupę į Balį“, – atskleidžia planus Viktorija.

Anksčiau ji stebėjosi, kodėl daug keliautojų grįžta į Indoneziją. Populiaru ten praleisti ir kelis lietuviškos žiemos mėnesius. „Dabar supratau – salų daug, jos tokios skirtingos, visas apžiūrėti reikia daug laiko. Todėl ir aš ketinu ten sugrįžti. Norėčiau dar kelerius metus gyventi tarp Lietuvos ir Azijos“, – sako Viktorija Pukinskaitė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

Fotografas M. Čepulis: tikrai nesu minios žmogus (3)

Ilgos valandos, praleistos sekant žvėries pėdsakais arba tūnant slėptuvėje, kerintys gamtos vaizdai, šaltis, audros bei rizikingi nuotykiai – tokia yra gamtos fotografo, ornitologo bei verslininko Mariaus Čepulio (42 m.) kasdienybė.

Asmeninis eksperimentas: kas labiausiai padeda padailinti kūno linijas? (32)

Nusprendžiau, kad atėjo metas rimtiems pokyčiams. Užsibrėžiau per dvi savaites atsikratyti net 5 kilogramų. Į pagalbą metant svorį pasikviečiau vieną dietą ir tris sporto klases.

A. Lasytė: dabar mano dienos – kaip vakarėliai (2)

Aktorė ir dainininkė, grupės „Liūdni slibinai“ narė Aistė Lasytė (29 m.), žiūrovams puikiai pažįstama kaip „Auksinio balso“ savininkė, vasaros sezoną atidaryti žada kviesdama į autorinių dainų koncertą. Atrodo, niekada entuziazmo nestokojanti mergina sako, kad prieš pusantrų metų įvykusi akistata su mirtimi paskatino į gyvenimą ir kūrybą pažvelgti kitomis akimis.

S. Sobralis – nuoširdumu Europą pavergęs vaikinas, kovojantis su sunkia liga (36)

„Eurovizijos“ dainų konkursas nustebino rezultatais – pasaulinio lygio muzikos konkursą laimėjo kuklusis portugalas Salvadoras Sobralis (27 m.), kuris itin jautriai bei nuoširdžiai atliko kūrinį „Amar pelos dois“ (liet. „Meilė mums abiem“).

Apie moterų tvirtumą ir minkštumą (4)

Regisi, nerimas yra tapęs pamatine daugelio iš mūsų sielos būsena: nerimaujame dėl ateities, dėl vaikų ir artimųjų, dėl savęs – kad esame ne tokie, kokius mus nori matyti, kad kažko nesugebame ar nepateisiname kieno nors vilčių.