Kai Vidas, mūsų žurnalo fotografas, panaršęs photosight.ru puslapius, pranešė, kad surado įspūdingus autorius, fotomontažo meistrus, sugužėjome prie jo kompiuterio ir pasirinkome vieną kandidatę. Fotografijos darbų autorė pasirašė Kassandros vardu. Sužinojome, kad ji gyvena Ukrainoje, parašėme laišką, kad norėtume pasikalbėti ir netrukus gavome atsakymą su telefono numeriu. O kai Vidas mirktelėjęs užsiminė, kad kai kuriuose darbuose autorė pozuoja pati, nedvejodamas sutikau skristi į Kijevą. Svajonės ir idėjos Kasandros darbuose pinasi su grožiu, kūriniai sukonstruoti virtuoziškai, tiesiog knietėjo pakalbinti autorę – kaip ji visa tai padaro?

Nors aš nesu Apolonas, tačiau ryžtingai skubu į oro uostą, lėktuvas pakyla, nukreipdamas savo nosį į Kijevą. Mintyse sudėlioju istorines paraleles. Dešimtį metų vyko karas dėl Trojos. Slaptas karvedžių tikslas buvo užkariauti gražiąsias Trojos moteris. Dėl kilnaus tikslo jie nepagailėjo savo gyvybių. O kas vertė Lietuvos kunigaikščius ir karius žygiuoti viduramžiais į Ukrainos žemes? Troškimas apginti ukrainiečius nuo mongolų–totorių? Kelis šimtus metų lietuviai valdė tas žemes, vėliau šeimininkavo kartu su lenkais.

Tik septynioliktojo amžiau viduryje Kijevą ir kairiakrantę Ukrainą „išvadavo“ Ivanas Rūstusis ir ten švelni Rusijos imperijos letena pasiliko tris šimtus metų. Dabar ukrainiečiai laisvi, kaip ir lietuviai, jie dar nespėję nusivilti savo laisve, tebedvelkia oranžinis entuziazmas. Taksistas, vežantis mane iš oro uosto link Kijevo centro, didžiuojasi viskuo: štai Prezidento rūmai, čia Maidano aikštė, kur vyko šimtatūkstantiniai mitingai, čia Aukso vartai, pastatyti 1050 metais, kai Lietuva dar nebuvo minima Europoje.

Kijevas, pats seniausias Rytų Europos miestas, įsikūręs V amžiuje, išgyveno daug sukrėtimų ir, deja, buvo stipriai sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą. Senoji ir stalininė architektūra viena greta kitos. Gyventojų trys su puse milijono. Taip taip, šis rašinys apie Kasandrą, o ne apie istoriją, todėl skubiai skambinu fotografei. Sutariame susitikti vakare, viename senojo miesto restoranėlių.

Tiesa, dar vienas sutapimas: Kijeve atsidūriau vasario 16-ąją, tad vidurdienį dar spėju patekti į lietuvių bendruomenės šventę. Vieni tautiečiai čia gyvena keliasdešimt metų, kiti dabar steigia savo įmonių atstovybes. Lietuviai Ukrainoje turi gerą vardą. Vietiniai laikraščiai nerašo apie lietuvių nuodėmes, matyt, smulkūs plėšikai išvyko grobti turtingų Vakarų, o į Kijevą atvyksta civilizuoti lobių ieškotojai – verslininkai, prieš dešimtmetį jau išgyvenę verslo paauglystės klaidas ir dabar galintys išmokyti naudingų dalykų vietinius ukrainiečius.

Kūrybos dirbtuvė balkone

Tiesa, ir mes turime ko pasimokyti. Tai supratau, kai vakare su Kasandra pradėjome peržiūrinėti jos fotodarbus. Beje, tikrasis fotografės vardas Elena, o pavardė Černova. Daugiau nei šimtas darbų, didžioji dalis atlikta idealiai preciziškai – nors imk ir kabink parodą. Įdomiausia tai, kad fotografijos ji ėmėsi tik prieš trejus su puse metų. „Kai gimė sūnus, kažkas manyje prasiveržė, – pasakoja Elena. – Ėmiausi fotografijos. Iš karto supratau, kad „plikos“ fotografijos idėjai realizuoti man nepakana. Pirmus darbus paskelbiau interneto portale, sėdėdavau per naktis skaitydama atsiliepimus, nervinausi. Pirmieji komentuotojai kažkodėl labai piktai „taršė“ mano darbus. Pradžioje labai sielojausi, tačiau vėliau nustojau kreipti dėmesį į kritikus, be to, ir jų kritika ėmė švelnėti.“

„Kaip atrodo jūsų studija? Kokią fotoaparatūrą naudojate?“ – klausiu. Mano pašnekovė ima kvatoti – „Kokia gi dar studija? Beveik visi darbai fotografuoti mano buto balkone. Pradžioje turėjau 4 megapikselių „Olympus“, su juo ir padaryti pirmieji darbai. Vėliau įsigijau „Canon 400D“, o praeitais metais pakeičiau jį į „Canon 40D“. Neturiu namuose jokios apšvietimo technikos. Kai kurias nuotraukas dariausi pasišviesdama 60 vatų lempute.

Nežinau, ar galiu laikyti save profesionale fotografe. Kartais imuosi ir komercinių užsakymų, darau reklaminę fotografiją, kartais kuriu plakatus – draugai dirba koncertų organizavimo įmonėje, jiems neretai prireikia pagalbos. Tiesa, tokiu atveju gaunu išbandyti ir studiją. Nesu pratusi fotografuoti įžymybes. Neseniai teko pasirengti fotosesijai su trimis Ukrainos popžvaigždėmis. Labai jaudinausi prieš šį fotografavimą, tačiau paaiškėjo, kad visi trys vyrukai, scenos žvaigždės, jaudinosi dar gerokai labiau nei aš. Jie bailiai klausinėjo vienas kito, ką reikės daryti, o vienas neiškentęs vidury fotosesijos pabėgo.“

Verčiame toliau Kasandros darbus. Ji greitakalbe lakoniškai pristato vieną kitą kūrinį, o aš bandau stabdyti ir pasikalbėti apie esminius dalykus: Kaip sugalvojama idėja? Gal autorė išpažįsta kokią ideologiją ? Skaito kokią filosofinę literatūrą? Vėl priverčiu Kasandrą šypsotis. „Paprastai idėja ateina staiga, tarsi iš „niekur“. Beje, fotografuodama dažniausiai įžvelgiu tik kokį dešimt procentų būsimo darbo. Vėliau viskas susiklosto prisėdus prie „fotošopo“. Tik nedaugelis darbų yra apgalvoti iš anksto. Pavyzdžiui, šis darbas „Trys veidai“, galite pažiūrėti, kaip jis buvo kuriamas.

Apie modelius ir grožio jėgą

Kartais temą padiktuoja netikėti atsitiktinumai, modelio akimirksnio nuotaika. Štai šiame darbe mano draugė ir modelis Darja pozavo kelias valandas, ji pavargo ir užmerkė akis. Nieko gero nesitikėjau iš šios fotografijos, tačiau suradau dangaus paukščių foną, „nupiešiau“ ašaras ir įdėjau šią fotografiją į interneto fotogaleriją. Sulaukiau audringos rekacijos, kažkodėl daug kam tai pasirodė labai rimtas ir subrandintas darbas. Labai panaši situacija nulėmė ir fotografijos „Mes skrendame tada, kai augame“mintį. Ta pati Darja turėjo daug kartų nerti į vandenį, tai buvo vienos fotosesijos užduotis, nardydama ji gerokai išseko ir sako man: „Kiek gi galima kankinti?“ Rezultatą matote štai čia.

Modelio nuotaika, sugebėjimas įsijausti labai daug reiškia. Dažnai neprofesionalų nuotaikos, laikysenos, akių žvilgsniai būna žymiai prasmingesni nei profesionalų. Kartą užklydo tokios dvi linksmos storuliukės. Jos sako: „Norim nusifotografuoti.“ Jos tiek krykštavo ir linksminosi fotosesijos metu, kaip maži vaikai, o aš leipau iš juoko. Štai kadras ant sofutės. (Nuotraukos pav.) Beje, sofutę buvome tik nusipirkę, tai norėjosi pasididžiuoti.

O kartais modeliai pasielgia keistokai. Fotografavau Safirą, kuri idealiai panaši į mano draugę Darją. ( nuotrauka) Ji išvydo fotomontažą ir ... nubėgo pasiskųsti tėčiui. O šis, pasirodo, yra labai aukštas pareigas užimantis teisėjas. Netgi bandė mane įtikinti neplatinti, girdi, nepadorių fotografijų.

„Tavo fotodarbuose tik moterų pasaulis, grožis, jausmai, svajonės – nėra nei užuominos apie vyriškąją gyvenimo pusę?“ – klausiu Kasandros. „Tikriausiai aš vyrų nekentėja“, – juokiasi. „O gal lesbietė?“ , – dar labiau kvatoja. „Na, jei rimtai, vyrų periodas jau prasidėjo, stebėkite mano paskutiniuosius darbus interneto galerijoje.“

Moteris, tarsi ugnikalnis besiveržianti per gyvenimą, emancipuota, mitinio grožio – tokia tema vyrauja autorės naujo ciklo darbuose „Dideli žmonės“. „Bandysiu sukurti šia tema parodą“, – pasakoja Elena. O aš kažkodėl toliau lenkiu kalbą apie moteriškumo prasmę.

„Ar tikrai tiki, kad moteriško grožio jėga kuria geresnį pasaulį. Ar nemanai, kad ši fatališko moteriškumo banga gali tapti griaunanti, jos niekas negali sulaikyti?“ Kasandra, kiek pagalvojusi, atsako: „Tikriausiai jau nustojau tikėti, kad vyrai yra stipresni, jie gali viską spręsti, todėl šiame cikle stiprumo privilegiją suteikiu moterims.“

Apie meną ir komerciją

Besikalbant apie Elenos kūrybinę virtuvę, prie mūsų prisjungia jos draugė Ana. Paaiškėja – ji didžiausios prodiuserių kompanijos Ukrainoje „Mamamusic“ viena iš vadovių. „Taip, ir mūsų kompanija nuolatos užsako Elenos darbų. Labai kūrybingas žmogus, jos plakatai, fotosesijos dažnai būna netikėto rakurso. Žinoma, ją reikia prižiūrėti, kad savęs nenuskriaustų. Elena dažnai imasi ir darbų, už kuriuos gauna tik simbolinį honorarą, o kartais dirba ir už ačiū.“

Kalba pakrypsta apie autorinių idėjų vagystes. Ana pasakoja: „Pastebėjome abi su Elena, kad internete išplatinus darbus lygiai tokias pačias kompozicijas jau savo komerciniams projektams panaudoja kinai, japonai ar kiti rytiečiai. Pavyzdžiui, darbas „Arizonos vėjas“ buvo „atkurtas“ keliose šalyse. Kartais kai kurie leidiniai spausdina darbus net nesiteikdami apie tai pranešti.“ Aš klausiu Elenos: „Ar atsiranda autorinių darbų pirkėjų?“ „Na ką jūs, parduoti autorinius darbus internetu – tai toks sudėtingas procesas! Nesu jo išbandžiusi.“

„Koks kūrybos ir gyvenimo ritmas dabar susiklostė?“ – klausiu. „Kol kas džiaugiuosi tokiu savo pusiau laisvo žmogaus gyvenimu. Anksčiau teko dirbti etatine dizainere, tai tokia veikla, kuri pradžioje įtraukia, o vėliau suryja visą kūrybinę energiją. Pasijunti lyg dirbtum prie konvejerio. Bandau suspėti ir namuose su sūnum pabūti, ir prie kūrybos prisėdu, ir vieną kitą komercinį užsakymą padarau. Dabar susižavėjau nauju eksperimentu – iš fotografijų kuriu vaizdo klipus.“ Peržiūrime kompiuteryje vaizdo klipą – iš kelių tūkstančių fotografijų sumontuotas šokis, lyg būtų filmuota tikra video kamera.

Išlaisvinti mitai

Sužinau, kad ir Elenos vyras taip pat neseniai „ištrūko į laisvę“. Augęs juristų šeimoje, jis ir pats pradėjo juristo veiklą, kuri jam iš tiesų visai nelipo prie širdies. Jis domėjosi skraidymu. Prieš kelerius metus išsilaikė piloto egzaminus, metė juristo karjerą ir pradėjo pilotuoti keleivinius lėktuvus. Dabar skraido po visą Europą. Elena taip pat svajoja kada nors pakeliauti po Europą ar bent atvykti iki Lietuvos.

Ir aš jau skrendu į Lietuvą. Kadangi mane skraidina ne Elenos vyras, vėl prisimenu Kasandros mitą. Apolonas vis dėlto suteikė Kasandrai pranašystės dovaną, tačiau įspėjo, kad jos pranašystėmis niekas netikės. Vėliau Troja krito ir Kasandra buvo išvežta į vergovę. Tačiau tarnaudama karaliui Agamemnonui ji stengėsi visus įspėti apie gresiančius pavojus.

Kasandra – tai moteris, kuri sudrebino dievų ir karalių jausmus pati to nesiekdama. Šis mitas apie milžinišką grožio galią, kuri įtraukia visus – kaltus ir nekaltus. Fotografė Kasandra bando žaisti mitus, konstruodama juos ir montuodama fotošopu. Ji tiesiog perkelia savo vaizdinius į fotokūrinius. Jos fotomitai drąsiai pasakoja apie subtilius dalykus, kuriuos žodžiais sunku nusakyti.

Šaltinis
Žurnalas "Foto"