Buvusi padūkėlė – trijų vaikų mama
Angelė mokėsi Vilniaus vidurinėje mokykloje, dabar vadinamoje Mindaugo vardu. Graži mergaitė mėgo krėsti išdaigas. Juokiasi prisiminusi, kai klasėje ant pakabinto Lenino portreto užklijavo trumpulio Nežiniuko portretėlį. Mokiniams buvo juoko, bet paskui iniciatorę užklupo nemalonumai. Tačiau išsisuko, baigė mokyklą ir įstojo į Pedagoginį institutą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą.
Sukūrė šeimą. Vyras Alfredas – gydytojas onkologas. Judviejų laimingai santuokai sukako 27-eri metai. Graži šeima. Vyriausioji dukra Eglė ir jaunesnis sūnus Rolandas – studentai. Tačiau abu įsakė mamai apie jų gyvenimą spaudai nepasakoti. Angelė, nori ar ne, turi paklusti. Mažiausia šeimos narė Ieva – dar tik šeštokė.
Angelė save vadina pelėda, nes jai sunkiausia atsikelti rytą, o užmigti gali vidurnaktį. Kai namuose tylu, ji mėgsta skaityti knygą, pamąstyti apie artimus žmones, darbą.
„Kiekvieną rytą pradedu galvodama, kad manęs laukia gera diena. Tikiuosi gerų emocijų. Nors ir trūksta miego, puolu gaminti pusryčius skubantiems į mokyklą, į darbus. Kur benuvažiuočiau, kokioj šalyje bebūtume, pasak mano vyro, aš, nepaisydama laiko skirtumo, padarau savo tvarką – gyvename mano ritmu. Beskubėdama aš kartais pusryčiams vos spėju kavos išgerti su sumuštiniu. Gerai, kai dar košės suvalgau. Ir lekiu. Laiko trūksta labiausiai.“
Namie gyvena ir „ambasadorius“
Angelė teigia, kad šeimos mityba labiausiai rūpinasi vyras. Alfredą ji vadina sveiko maisto ambasadoriumi, kuris valgo tai, kas be riebalų, nekepta. „Aš tai ne visada paisau jo reikalavimų. Sukertu ir gabalėlį keptos šoninės, nes virta mėsa man neskani. Vaikai stengiasi pritarti tėčiui ir valgo tai, ką jis nurodo“, – pasakoja savojo ambasadoriaus ne visada klausanti žmona.
Angelei patinka ekologiški produktai. Ypač mėgsta namie išaugintus agurkus, pomidorus. Apsilanko ir ekologiškuose ūkininkų turgeliuose. Gyvena beveik užmiestyje, tad darže užsiaugina daržovių, mėgsta obuolius, kriaušes, uogas.
Sveiką gyvenseną šeimoje propaguojantis gydytojas skatina saviškius ir sportuoti. Vyresnieji bėgioja, slidinėja. Italijoje gyvenanti Eglė nė dienos nepraleidžia be mankštos. Į sporto treniruotes po pamokų skuba ir Ievutė.
„Ir aš rudenį imu mankštintis, – palaiko savuosius Angelė. – Tačiau žiemą – letargo miegas. Pavasarį vėl pradedu sportuoti.“
Pasididžiuoja, kad jų namuose nerasi vaistų, nes visi nusiteikę prieš nereikalingą jų vartojimą. Jų prireikia tik rimčiau susirgus. O šiaip gydosi čiobrelių, liepžiedžių arbata, apsigaubia šilta skara.
„Susirgus mums nereikia eiti į polikliniką ar į ligoninę. Juk namuose turime savą gydytoją. Gal sveikatą stiprina ir tai, kad aš mėgstu vaikščioti pėsčiomis, net ir tolimas distancijas. Važinėju dviračiu gražiais netoli namų esančiais takais. Automobilis – tik būtinybės atvejais“, – savojo gyvenimo epizodus pasakoja buvusi diktorė.
Televizija davė ir atėmė
Angelė Kiliuvienė Lietuvos televizijoje dirbo ilgiau nei 20 metų. Neilgai pabuvusi radijuje graži jauna moteris tapo televizijos diktore ir laidų vedėja. Darbas buvo naujas, nelengvas. Nebuvo tada dar vaizdo įrašų, programa transliuojama tiesiogiai. Jaudinimasis, nervai, kai žinai, kad kone kiekvieno tavo žodžio klausosi, kiekvieną judesį stebi visa Lietuva. „Sveikinimų koncertų“ tekstus ji skaitė tarsi kiekvienam artimiausiam žmogui. Džiaugdavosi, kai gaudavo žiūrovų laiškų, gėlių.
Jaunai diktorei labai padėjo režisierius Vytautas Čibiras, prisiminė ji ir diktorę Gražiną Bigelytę, kurios bijojo, nes, rodės, kad toji karaliavo eteryje. Mat Gražina buvo tiesi, atvirai savo nuomonę pasakydavo. „Tačiau man buvo labai gera, patardavo, paskatindavo. Lioviausi jos bijojusi, labai gerbiau. Esu jai dėkinga už patirtį, suteiktas žinias. Ir Vytauto Čibiro, ir Gražinos Bigelytės mirtys man buvo didelis smūgis. Jaučiausi tarsi artimiausių žmonių netekusi“, – kalbėjo Angelė, nežymiai nubraukdama ašarą.
Jaunoji diktorė vedė ne tik žinių laidas. „Daug darbų dirbau, – prisiminė. – Buvo ir koncertai, ir kalbos valandėlės, ir „Vakaro autografas“, garsinau į lietuvių kalbą filmus. Niekuomet nedirbau vieno darbo.“
Prisipažino, kad televizija jai daug davė: savišvietai, gyvenimo pažinimui, bendravimui. Be abejo, kai ką ir atėmė. Laikas, skirtas vyrui, namams, šeimai sutrumpėjo iki minimumo.
„Vaikai mane retai matė. Tik mažoji neužmigdavo, kol aš negrįždavau iš darbo vėlų vakarą. Būdavo, vis lekiu, neišsimiegu, gyvenimas skubino, rūpėjo, ar viskas padaryta, ar namai sutvarkyti, vaikai pamaitinti... Ir vieną dieną staiga supratau, kad gana, atėjo metas su televizija atsisveikinti.“ Prisiminė vieno režisieriaus žodžius, kad „televizija taip tave įsuks, jog nebeišeisi, norėsi likti“. Tačiau gražuolė diktorė, žiūrovų numylėtinė savo ketinimų nekeitė. Palikti tuos rūmus jai pasidarė negaila.
„Nejutau širdies skausmo išeidama. Man nerūpėjo, kad esu žinomas žmogus, gatvėje žmonės pažįsta, kai kas sveikina. Ta garbė manęs nejaudino. Žinojau, kad dirbau dorai, darbas man teikė malonumo. Tačiau gyvenimas juk nestovi vietoje. Taip, išėjau, bet nepagalvojau, ką aš toliau veiksiu. Žinojau, kad šeima tyliai pritarė mano žingsniui, tikėdamasi didesnio rūpinimosi, buvimo ilgiau namuose, suartėjimo su sūnumi, dukromis, vyru. Jie nesiskundė, bet jaučiau, kad šeimai manęs trūksta. Gal dėl to ir kilo tas vidinis protestas, paskatinęs atsisakyti darbo.“
Angelės šeimoje tokia tvarka: vienas į kito gyvenimą nesikiša. Vyras į jos darbą nesikišdavo: nei vertindavo, nei kritikuodavo. „Mes kiekvienas dirbame savo darbą, ir apie tai nediskutuojama. Galima pasikalbėti apie vaikų mokslą, namų ūkį, o darbas – kiekvieno asmeniškas reikalas. Todėl ir aš negaliu vertinti vyro darbo, nes medicinos neišmanau.“
Nuskriaustųjų gynėjas tuoj atbėga
Atsisakius televizijos įtampos, laiko rijimo, Angelei vis mielesni darėsi namai. Dabar ji pastebėdavo net ir įvairiausias vaikų gyvenimo detales, vis dažniau paglostydavo ir dar vieną šeimos narį – baltą angoros veislės katiną Pūkį, kuris labiausiai rūpindavosi, kad niekas neskriaustų mažosios dukrelės.
„Jei dar maža būdama Ievutė imdavo verkti, ar aš ją pabaru, katinas tuoj atbėga ginti nuskriaustosios. Jis atsistoja tarp Ievos ir manęs, plaukus pašiaušia ir grėsmingai sėlina artyn“, – juokėsi Angelė, taip ir nenusipelniusi dukros gynėjo simpatijų.
Ji labai apgailestauja, kad Pūkis, sulaukęs aštuoniolikos, paliko šį pasaulį ir iškeliavo į aukštybėse esančią katinėlių karalystę, palikęs jam už gerą širdį dėkingą šeimą. „Paskutiniais gyvenimo mėnesiais katinas tiek kniaukdavo, kad atrodė, jog jis pradeda kalbėti. Miaukdavo, tarytum sakydamas „ma–ma“, „miau–miau“. Matyt, jam jau buvo blogai, todėl prašė pagalbos“, – jaudindamasi pasakojo Pūkio šeimininkė.
Vyras stebėjosi ilgomis dovanos paieškomis
Angelę jaudina dvasiniai dalykai, žmonių tarpusavio santykiai. „Man gražiausia, kai tave sušildo gerumas. Koks brangus kito žmogaus dėmesys, tas tikras, nesumeluotas ryšys. Įsivaizduokit, per Valentino dieną gavau labai mielą žinutę. Ją atsiuntė gydytoja Irena Pivoriūnienė, daugelį metų Lietuvos televizijoje vedusi laidą apie sveikatą. Nors mažai mudvi bendravome, bet mintyse kalbėjausi su ja ir su savimi. Labai džiaugiausi, kad kolegė prisiminė mane. Tą naktį ilgai negalėjau užmigti.“
Angelė sako, gyvenime pastebinti ir grožį, ir šiltus žmonių santykius. Jai malonu žiūrėti į pušis už namų lango, džiaugtis žiemą apšerkšnijusiais medžiais. O kiek malonumo, kai vaikas iškepa pyragėlių, sumuštinį padaro ir dar papuošia... „Kaip gražu!“ – šypsosi.
Nelabai domisi jauna moteris kosmetika, tiek kiek būtina. „Pasidažau, ir bėgu“. Tačiau labai mėgsta žiedus. Pati nežino, kiek jų turi. Vienus dažnai užsimauna, kiti guli retai arba visai neliečiami.
„Nepasipuošiu žiedu tik šiaip sau, – sako. – Auskarus galiu derinti prie ko nors. Bet žiedas man turi savo svorį, prasmę, kiekvienas su savo įkrova. Turiu žiedų, kurie lyg ne man skirti. Taip ir nepaimu į rankas. O maloniausios man yra artimųjų dovanos.“
Egzistuoja toks susitarimas su vyru: esant progai, ar švenčiant gimtadienį, jis žmonai dovanoja gėlių, o dovaną ji išsirenka pati. Juokiasi prisiminusi, kaip kartą stuktelėjus gimtadieniui ji panoro žiedelio, bet tik tokio, o ne kitokio. Važinėjo su savo Alfredu po Vilniaus juvelyrikos parduotuves, kol pagaliau rado išsvajotą žiedelį su maža brilianto akute. Vyras stebėjosi, kad visą dieną vargo dėl to žiedo. Bet žmona buvo patenkinta, tad ir jis džiaugėsi.
„Mama, pažiūrėk į save“
Angelė sako, kad dėl jos ir vyro užimtumo labiausiai kentėjo vaikai. Jai atrodo, kad buvo rūpestingesnė, kai augino vyresniuosius. Kartais pagalvoja, kad gal mažajai pritrūksta meilės. „Sulaukusi dvidešimt ketverių gimdžiau pirmąją dukrą, o beveik po metų atsirado sūnus. Rūpesčių netrūko. Negaliu įsivaizduoti, kodėl moterys skundžiasi augindamos vieną vaiką“.
Šeima moteriai yra didžiausias turtas. Kartais dėl ko nors supyksta, su vyru pasibara. „Jei atsiranda maža kibirkštėlė, žodžiu kitu piktesniu su Alfredu persimetame, – atvirai pasakoja. – Tačiau po valandėlės kitos abu taikomės. Savikritiškai prisipažįstu, kad darausi baisi, kai imu rėkti ant vaikų. Jie man priekaištauja: „Juk tu esi mama. Kaip gali šitaip balsą kelti, rėkti ant mūsų. Pažiūrėk į save iš šalies, mama, kaip tu tada atrodai. Aš susigėstu, tyliu. Na, dar kiek paburbuliuoju, paverdu viduje, o paskui atsiprašau“.
Ir papasakoja apie kartais ją apninkantį liūdesį. „Tada apsivalo mano siela. Vyksta dialogas su savimi. Klausimai – atsakymai. Geriausia – pabūti vienai. Nenoriu užuojautų, gailesčio. Sielos sukrėtimą turiu išgyventi. Beje, manau, kad paliūdėti kartais sveika.“
Labiausiai ilgisi dukters
Jei Angelė turėtų daug pinigų, ji neitų į prabangią parduotuvę ir nepirktų brangiausių suknelių. Pinigus išleistų kitiems tikslams.
„Gyvename kukliai. Tačiau matau žmonių, kuriems reikėtų padėti. Gal ir nesuprasta būsiu, tačiau neskambinu telefonais, kuriais renkami pinigai labdarai. Nesu tikra, kad visada tie pinigai pasiekia tuos vargšus, kuriems jų tikrai reikia. Aš padedu konkretiems žmonėms. Tiems, kurie augina vaikus, skurstantiems vyresnio amžiaus. To mokau ir savo vaikus. Kartą mažoji mane pasmerkė. Sako, matai, kiek žmonių telefonu aukoja, o tu neleidi skambinti, mokykloje stebisi, kad aš nepadedu vargšams. Mudvi nuoširdžiai pasikalbėjome, ji suprato mane. Pasakiau, kad ir mes padedame tiems, kuriems reikia. Juk kartais žmogui būtina ne tik materialinė parama, bet ir dvasinė“.
Neseniai Angelė grįžo iš įdomios kelionės po Pietų Korėją. Kupina puikiausių įspūdžių. Vasarą ruošiasi automobiliu per visą Europą važiuoti į Italiją aplankyti dukrą Eglę. Ten ji buvo tik kartą, bet telefonu susiskambina labai dažnai.
„Neturime turtų, – sako. – Bet negailime pinigų kelionėms. Norėčiau dar nuvažiuoti į Afriką, į kokią Nigeriją, ar į Pietų Ameriką, į salas... Juk visur pamatai ką nors nauja, siela atsigauna. Gal pirmojo kažkada įvyksiančio jubiliejaus proga kur nors su vyru nukeliausime. Tačiau pirmiausia – į Italiją. Beprotiškai dukters pasiilgau“.