Jis sako, kad pats reikšmingiausias maratono per Lietuvą koncertas vyks gruodžio 31 dieną, per grupės gimtadienį, Kauno „Žalgirio“ arenoje. Pirmą kartą „Antis“ koncertavo naujamečiame karnavale Architektų namuose. „Tai buvo labai linksmas koncertas.
Tikiuosi, kad pavyks tą euforiško linksmumo iliuziją sukurti ir dabar“, – sako A. Kaušpėdas. Su juo kalbamės apie Lietuvą, laisvę ir... zombius.
„Per muziką bandau pažinti save“
Tada, kai pradėjome groti, paprasčiausiai išdykavome, norėjome sukurti kuo geresnį postpankroko ansamblį, būti tikri rokeriai. Man pačiam keista, kad tiek metų gyvenu su muzika, man tebėra svarbus rokas ir laisvės kultūra. Muzikoje daug spontaniškos kūrybos, gali save realizuoti labai produktyviai ir autentiškai. Aš, ko gero, per muziką bandau pažinti save ir susidraugauti. Ištraukti, ką galiu geriausio. Tačiau žinau, kad save pažinau ne iki galo. Žodžiai „zombiai atrieda, atidunda“ reiškia, kad viduje gyvena visas ar dalis zombio, kuris neleidžia iki galo jaustis žmogumi. Kaip ir kiti, ieškau savęs, įvairių kelių, siekiu, kad tai būtų sąmoningumo kelias, kuris nuves į taiką, tapatybę. Kai kūrėme grupę, laisvės dvelksmas nebuvo juntamas. Negalėjome net svajoti, kad dalyvausime tokiuose laisvės įvykiuose, kurie prasidėjo vėliau. Rokas tais laikais buvo svarbesnis negu dabar, jis asocijavosi su Vakarų Europos kultūra, buvo draudžiamas, ribojamas. Viešojoje erdvėje neturėjome galimybių koncertuoti be cenzūros – tikrindavo ir žodžius, ir muziką.
„Sunkiausiai pasiekiama vidinė laisvė“
Laisvė – nepaprastai pavojinga stichija. Tai Vakaruose atsiradęs reiškinys. Man patinka Vakarų kultūra, nes tos kultūros žmogus pats sprendžia, kaip pasielgė, pats save teisia, kiek turi tikėjimo ir įsipareigojimų. Laisvė – kaip atominė ar branduolinė energija. Su ja reikia elgtis sąmoningai, nes ji gali tave patį susprogdinti. Ji labai įvairi – tai ir laisvė būti priklausomam, žaloti save, elgtis įžūliai, nepagarbiai. Prie laisvės būtinai turi būti žodis „atsakomybė“. Junginys, kuris reiškia, kad žmogus yra sąmoningas. Jei toks esu – galiu važiuoti greitai, bet turiu išmanyti, kaip valdyti automobilį, ir prisiimti atsakomybę už savo greitį. Mes prieš dvidešimt penkerius metus išsilaisvinome, bet tik iš išorinės nelaisvės. Tapome nepriklausomi: galintys kurti ateitį, įstatymus. Tačiau sunkiausiai pasiekiama yra vidinė laisvė, kurią reikia savyje suvaldyti ir prasmingai panaudoti. Nuėjome ilgą kelią, padarėme daug gražių darbų. Bet kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Dabar pakito ir poreikiai, ir siekiai – norime, kad Lietuva būtų gerovės šalis, į kurią kurti, auginti šeimas grįžtų išvažiavusieji. Norėdami to pasiekti turime kelti kokybę – šalies, aplinkos.
„Moku pastebėti ir nutverti galimybę“
Daug ką reikia ne tik pergalvoti, bet ir perdaryti ar sukurti iš naujo. Sąlygas turime, telieka būti savimi. Pasitikėjimo ir drąsos mums lyg ir pakanka. O gebėjimo keistis? Drąsos rizikuoti? Be šių savybių užsidarome į ratą, susikuria nevėdinamos patalpos efektas, kai troškiame kambary atsiranda ne tik drėgmės, bet ir parazitų, pelėsio. Reikia atsiverti, nors ir yra migracijos, tačiau dalis žmonių užsidarę savo būdelėse. Tai liko nuo sovietmečio, kai žmonės buvo labai išgąsdinti, įtarūs. Gal tai net nuo pokario likę? Tokia netolerantiška pažiūra į tą, kuris ką nors daro ne taip, kaip tu galvoji ar tikiesi. Net paprasčiausias nesveikas kritiškumas tarp komentarų rašytojų parodo žemą savivertę. Mano gyvenime buvo ir labai džiugių, ir ypač skaudžių dalykų. Gavau be galo daug pamokų. Žmogus bręsta ir tobulėja džiaugsmo ir liūdesio diapazone. Esam savo likimo kalviai, bet tik iki tam tikros ribos. Kai pro tave eina galimybė, turi jos nepražiopsoti ir čiupti. Paprastai ją siunčia likimas. Ko gero, turiu savybę pastebėti galimybę ir ją nutverti. Ta pati „Antis“ galėjo praeiti pro šalį. Kartą atėjo pas mane architektas Audrys Karalius ir pasakė, kad nori surengti kitokį Naujųjų sutikimą. Tuo metu buvau Architektų sąjungos atsakingasis sekretorius, galėjau parūpinti salę. Jis tik norėjo paprašyti, o aš išgirdau. Supratau, jog tai yra galimybė, ir pasakiau, kad irgi to noriu. Paprašiau mane priimti, atsivedžiau architektą Arūną Blušių, kuris gerai groja gitara. Galiu tik padėkoti Audriui už iniciatyvą, nes ji buvo ne mano. Audrys Karalius yra „Anties“ krikštatėvis.
„Ne visi atlapotom širdim gyvena“
Pajutau, kad klimatas šyla, nes lapkritis iki vidurio buvo šiltas, tik į pabaigą sužvarbėjo. Bet lapkritis – ne pats mėgstamiausias mano mėnuo. Prasideda Adventas, reikia peržiūrėti vidines sąskaitas, o kas tai mėgsta. Sunkus metas. Gal jis ir vilties laikas, jau pradeda žiebtis lemputės, visi ima žadėti Kalėdas. Kalėdų Senis pas mus seniai nebeateina, nes pajutau, kad atsirado... alergija. Mane tiesiog beria nuo dovanų, beviltiško vaikščiojimo jų ieškant, vadinamojo šopingo. Gal nesugebėjau iki šiol atrasti tikrosios Kalėdų prasmės? Kalėdos turėtų būti ko nors naujo gimimas ir laukimas, kad tas naujas gims tavo širdyje. Kiekvieną kartą jaučiu, jog atlieku tam tikrus ritualus, man lyg ir norėtųsi atverti širdį, dalintis, bet pastebiu, kad ne visi atlapotom širdim gyvena. Dar tas laikas man labai asmeniškas, nes prie Kūčių stalo jau niekada nebesėdės dukra Algė... Yra dalykų, kurie nebebus kaip kažkada, todėl man šeimos šventės turi tragizmo. Tokio ar panašaus tragizmo pilni laikraščiai. Dabar – ta nužudytos studentės istorija... Nusikaltėliai, manau, yra ligoniai. Tokios nelaimės sukrečia. Bet reikia nepamiršti, kad demonų apsėsti žmonės gyvena šalia. Blogiausia, jog mes mielai palaikome senoviškas pramones. Girtavimo – gadiname ir santykius, ir pinigus leidžiame. Palaikome nusikaltimų pramonę – išlaikome kalėjimų infrastruktūrą. Ką kalėjimuose auginame? Apie 10 tūkstančių žmonių juose nuolat ruošiami – perkeltine prasme. Jie paskui grįžta. Tie, kurie grįžta, juk gyvena kitokiame, kreivų veidrodžių, pasaulyje.
„Laikas nepanaikino socializmo žymių“
Kartais man liūdna Lietuvoje, nes joje dar labai daug tamsos. Stagnacijos. Jei gyveni Vilniuje ir būni centre, tai atrodo, kad Lietuva – modernus kraštas, bet jei pavažinėji po pakraščius, pamatai, jog kai kur niekas nepasikeitė. Prabėgo dvidešimt penkeri metai, tačiau laikas nepanaikino socializmo žymių. Laukiu visos Lietuvos atsigavimo. Esame situacijoje, iš kurios negalime išsiveržti, juk žmonių katastrofiškai mažėja. Tampome antklodę į visus kraštus ir nė vienas negalime normaliai nei užsikloti, nei sušilti. Čia reikalinga nedidelė, bet revoliucija, reforma. Reikia sudaryti sąlygas, kad privatus verslas realiai konkuruotų su valstybiniu. Ir kad tai būtų rimta konkurencija, kuri gerina paslaugas ir mažina kainas. Kiek susidūriau su medicina, tai, neduok Dieve, pakliūti į gydymo įstaigą. Ten dirba daug gerų ir protingų žmonių, bet pati sistema yra labai abejinga... Manyk, kad pasisekė, jei pasitaikė neabejingas gydytojas. Tas pat ir su teisėtvarka.
„Litas yra tapatybės dalis“
Gruodžio 31 dieną atsisveikinsime su litu. Jie, paskutiniai, gali būti prasmingai išleisti mūsų koncerto bilietams, o po Naujųjų už eurus bus galima išgerti šampano. Litas yra tapatybės dalis, istorija, bet jis niekur nedings. Skubame integruotis į Europą, nes geopolitinė mūsų padėtis rodo, kad privalome pasirūpinti saugumu. Ką gi, tenka aukoti suvereniteto žymenis. Bet nuo mūsų pačių priklauso, kiek būsime autentiška tauta, juk ne dėl lito esame lietuviai. O tiek, kiek esame kūrybingi, gebame saugoti ir kurti naują savo istoriją. Pasaulis dabar juda tapatybės išryškinimo link. Ne veltui škotai rengė referendumą, katalonai brazda. Vargu ar jiems reikia ekonominio suvereniteto. Jie nori pasakyti: „Mes esam.“ Ne sudėtinė dalis, o savarankiški. Lietuviai tai turi, tereikia saugoti, ir ne litas už mus padarys. Mes patys – stiprindami tapatybę.
„Tikiuosi naujų veidų“
Vis išgirstu, kaip stengiasi tie, kurie kandidatuos į miestų merus. Pasakoja, giriasi. Tikiuosi, kad atsiras iš ko pasirinkti, bus naujų veidų. Tiesioginiai rinkimai – dar vienas žingsnelis į savivaldos pusę, nes viskas prasideda nuo mažos bendruomenės, paskui – kaimo, miestelio ar miesto savivaldos. Manau, kad net seniūnas turi būti renkamas. Kaip ir meras. Bet pagal dabartinius įstatymus – viską spręs taryba, o meras turės vykdyti. Įdomu, ar nekils konfrontacijos, kai charizmatiškas, su jokia partija nesusijęs meras laimės rinkimus, o jį politikai ignoruos. Kaip jam įvykdyti savo programą? Jis gali tarsi pakibti ore ir likti popieriniu meru, jei neturės palaikymo iš tarybos.
„Kintame kaip metų laikai“
Man patinka Lietuva. Norėčiau, kad lietuviai laikytųsi principo: būti ir kurti. Toks mano paties kredo. Turi pasakyti sau: „Aš esu atsakingas už save.“ Ir visą laiką judėti: kurti savo aplinką, savo šalį. Jei visi tai darys, bus labai įdomu ir smagu. Džiugina ir Lietuvos klimatas: keturi metų laikai. Nemėgstu per didelio karščio. Pati mieliausia temperatūra – 15–20 laipsnių. Gyvenu Girijos kaime, Vilniaus rajone, mėgstu stebėti, kaip keičiasi metų laikai, viskas juda, gal dėl to ir toks Lietuvos modelis atrodo patraukliausias. Kad pradedame judėti, augame, kintame kaip medžiai, metų laikai.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
