- Būdamas onkologas chemoterapeutas kasdien dirbate su sunkiais, neretai emociškai palūžusiais ligoniais. Kodėl pasirinkote šią specialybę ir nusprendėte dirbti būtent Klaipėdoje?
- Iš dalies tai – atsitiktinumas, bet iš kitos pusės – pragmatiškas pasirinkimas. Kai rinkausi, Lietuvoje onkologo chemoterapeuto specialybė nebuvo vertinama. Dažniausiai ji asocijuodavosi su paskutinės vilties profesija. Neva jeigu nepadeda nei chirurgas, nei radioterapeutas, duokime chemoterapeutui „užbaigti darbą“. Tai man atrodė labai keista.
Apsilankęs užsienyje supratau, kaip labai mes atsiliekame nuo Vakarų šalių. Dabar gydymas atrodo visiškai kitaip, nebesame atitrūkę nuo Vakarų. Manau, jog negalime šimtu procentu išgydyti nuo vėžio, bet gebame jį valdyti. Šiandien 80 proc. onkologinių pacientų gauna chemoterapinį gydymą ne tada, kai jau nieko nebegalime padaryti, o dar prieš operacinį gydymą.
O kodėl Klaipėda? Šio miesto ligoninėse yra visa reikiama aparatūra visapusiškai ištirti ligonį. Ko gero, tai ir paskatino mane nevykti į sostinę, o likti pajūryje.
- Ne kartą sakėte, jog už savo sveikatą atsakingas visų pirma pats žmogus. Tačiau Lietuvoje dažniausiai tikimasi, kad medikas it stebukladarys „pastatys ant kojų“...
- Pacientų būna įvairių, kai kurie galvoja, jog jiems viskas gerai, neturi jokių problemų, todėl ir kontroliuoti savęs nereikia. Todėl dažniausiai susiduriame su ligomis, kurios yra užleistos ir nebegalime taip greitai padėti, kaip galėtume. Žmonės paprastai galvoja – jei reikės, visos galimybės, technologijos Lietuvoje yra ir gydytojas galės išgydyti. Tačiau, deja, taip nėra.
Gydymo rezultatas priklauso nuo to, kaip anksti diagnozuoji ligą ir kaip gali ją valdyti. Jeigu norime rūkyti, gerti, nesaugoti savęs, ligų išvengti anksčiau ar vėliau nepavyks. Vėžys neatsiranda per vieną dieną. Klausimai, „kodėl man nepadeda gydymas“, atsiranda iš to, jog žmogus per mažai žino apie savo ligą. Be abejo, suteikiame jam informaciją, tačiau pirmiausia reikia išsiaiškinti kiek žmogus nori žinoti.
- Šiuo metu Lietuvoje vis intensyviau kuriami klasteriai – onkologinių ligų, insulto – jie turėtų padėti priartinti paslaugą prie pacientų ir jau greitai galėsime stebėti gerėjančius gydymo rezultatus. Pritariate?
- Kalbant atvirai, uostamiestyje tas klasteris, nors ir specialiai nekurtas, buvo ir anksčiau. Klaipėdos universitetinės ligoninės onkologai ir anksčiau konsultuodavo rajonų ligoninėse. Įgyvendinta nemažai programų ir tai davė vaisių – Vakarų Lietuvoje yra vieni žemiausių mirštamumo nuo onkologinių ligų rodikliai. Klasterių idėja yra gera, nors taisyti dar yra ką. Tie trys regionai, kurie yra padalinti, ir galimybė priartinti žmonėms gydymo paslaugas yra sugalvoti protingai.
Tačiau rajonų centruose yra dirbančių medikų nuo ryto iki vakaro ir nuvažiuoti į kitą miestą jie jau nebegali. Šiandien tai išlieka problema. Klasterių sistemoje įvedama ir nauja telemedicina, kai galime konsultuoti atsiųstas pacientų nuotraukas ir nuspręsti, kad vieną ar kitą ligonį reikia nedelsiant nukreipti į ligoninę. Tačiau nereikia visko suprasti mechaniškai. Formuojant klasterius turi dalyvauti ir rajonų ligoninės, jos atrinktų pacientus, kuriems tikrai reikia važiuoti į centrus, o kuriems užtenka konsultacijos.
- Ilgą laiką virė diskusijos dėl Nacionalinio vėžio instituto steigimo, dabar gi nuspręsta, kad jau metų viduryje jis turėtų būti. Ar pasikeis nuo to onkologinėmis ligomis sergančiųjų gydymas?
- Negaliu pasakyti vienareikšmiškai, bet centras, kuris suteiks mokslinį pagrindą, bus metodologiniu centru, reikalingas. Kaip jis turėtų atrodyti – politikų sutarimo reikalas. Modelių pasaulyje yra įvairių. Svarbu, kad nebūtų nereikalingo lėšų centralizavimo arba funkcijų perėmimo, kurios dubliuojasi. Tai būtų pagrindinis šio projekto sėkmės garantas.
Šiandien niekas neabejoja, kad didžiosios universitetinės ligoninės turi atskyrus departamentus, kurie atitinka vėžio gydymo centrus. Idėja sukurti Nacionalinį vėžio institutą tikrai nėra bloga, tačiau jis turi būti visos Lietuvos institutas. Visi turėtume naudotis jo galimybėmis, turimais statistiniais duomenimis, vėžio registru.
- Prieš porą metų sakėte, jog žmonių mirštamumas nuo onkologinių ligų didelis ir dėl to, jog mūsų šalies nepasiekia naujausi vaistai, arba jie yra, bet nekompensuojami. Nuo to laiko situacija bent kiek pasikeitė?
- Mes tikrai negalime skųstis. Be abejo, nepajėgiame lygintis su tokiomis šalimis kaip Vokietija, Liuksemburgas ar Prancūzija. Tačiau neatsiliekame nuo kitų Baltijos šalių. Dabar daugelis Vakarų Europos medikų klausia, kaip mes galėjome suvaldyti visą onkologinių ligų plėtimosi procesą dėl ypač brangstančių gydymo kaštų ir nenueiti „į minusą“.
Tačiau mums pavyko ir galime kokybiškai gydyti pacientus. Daugeliui ligų medikamentinio gydymo prieinamumas šiandien yra geras. Aišku, mes visada norėtume ko nors daugiau. Jei pažiūrėtume į kitas Rytų Europos šalis, galėtume pasakyti, kad gyvename rojuje.
- Iš vienos pusės atrodo, jog vis daugiau atliekama prevencinių sveikatos patikrinimų dėl gimdos kaklelio, prostatos, krūties vėžio, tačiau iš kitos – susirgimų nemažėja, mirčių skaičius taip pat išlieka didelis. Peršasi išvada, jog kažką darome ne taip...
- Prevencinės programos naudą gali atnešti tik po kokių dvidešimties metų. Kai į žmonių kraują įauga suvokimas, kad reikia pasitikrinti profilaktiškai nuo krūties, prostatos ar kitos rūšies vėžio. Ne medikas turi versti žmogų atlikti profilaktinius tyrimus. Ir tai daryti ne tuomet, kai jau blogai, o dar besijaučiant gerai. Jei pažiūrėsime profilaktinių programų vykdomumą, pastebėsime, kad nepasiekiame pakankamų imčių.
Dažnai atlikdami profilaktinius tyrimus diagnozuojame jau apleistas vėžio ligos stadijas. Tai reiškia, kad žmonės paprasčiausiai nesirūpina savimi. Galbūt tik dėl prostatos vėžio profilaktikos galima daryti tam tikrų prielaidų, nes JAV atlikti tyrimai rodo, kad ji nepasiteisina ekonomiškai. Tačiau Europos tyrimai rodo ką kitą, todėl tos profilaktinės programos vis dar tęsiamos, tiesa, valstybiniu lygiu jų nebeliko. Profilaktinius tyrimus atlieka lokalios gydymo įstaigos, kurios rūpinasi konkrečiai savo pacientais.
