Liūdna. Bet ar visuomet? Pasižiūrėjus į pagyvenusius žmones troleibusuose ir daugiabučių balkonuose, parkuose ir poliklinikose išties atrodo, kad senėjimas – tiesiog bedžiaugsmis vegetavimas, laukiant paskutiniosios. Žinoma, objektyviai vertinant, senatvėje nematyti, nesusivokti, nesiorientuoti, galiausia tiesiog būti nebegražiai išties apgailėtina. Tačiau į tai galima žiūrėti įvairiai – ir kuo daugiau moterų sugebės pažvelgti į senėjimo keliamas problemas su ironija, tuo geriau bus joms pačioms, jų dukroms, anūkėms, o ir visiems aplinkiniams.
Smagiausia, kad ir žiūrėti yra į ką: Nora Ephron, pavyzdžiui. Holivudo scenaristė ir režisierė (iš jos filmografijos galima paminėti „Kai Haris sutiko Sali“, „Jums žinutė!“, „Mano žmona – ragana“) savo ką tik lietuviškai išleistoje knygoje „Tas nelemtas mano kaklas ir kitos moterų problemos“ varto savo gyvenimo puslapius. Ir kaip varto!
„Retkarčiais paskaitau vieną kitą knygą apie senyvą amžių, ir visi, kurie jas rašo, primygtinai teigia, kad būti pagyvenusiu žmogumi yra puiku. Puiku būti išmintingam ir pakančiam; puiku pasiekti tą gyvenimo tarpsnį, kai pagaliau supranti, kas iš tikrųjų yra svarbu. Negaliu pakęsti žmonių, sakančių tokius dalykus.“
Taigi, pagyvenusiu žmogumi būti – nieko gero; tą mes ir taip žinome. Tačiau N. Ephron sugeba ironiškai pažiūrėti į viską: į snobišką (tačiau visoms suprantamą) norą turėti įžymiąją Kelly rankinę, savo pačios „flirtus“ su gurmaniškų patiekalų receptų autoriais, manikiūro darymą ir kremus, kurie pirkimo akimirką atrodo tiesiog jaunystės eliksyrais. Ir dar į daugybę kitų pagyvenusias moteris apninkančių problemų.
„Vyresnio amžiaus moterims parašyta didžiulė stirta knygų. Tos, kurias skaičiau, visos kaip viena trykšta entuziazmu ir optimizmu, ir yra pilnos banalybių ir pamokslų apie tai, koks malonus gali būti gyvenimas, kai nebereikia rūpintis vaikais, kai nebekamuoja menstruacijos, kai žadintuvas kas rytą neberagina skubėti į darbą. Mano manymu, šios knygos absoliučiai bevertės, lygiai taip pat, kaip absoliučiai bevertės yra visos kadaise skaitytos knygos apie menopauzę. Kam rašyti knygas, teigiančias, kad būti senam yra daug geriau negu būti jaunam? Tikrai ne geriau. Net jeigu tebesi sveikas ir drūtas, vis tiek sunku prisiminti vardą žmogaus, su kuriuo kalbėjaisi vos užvakar.
Net jeigu tebesi puikios formos, vis tiek sunku supjaustyti svogūną taip kaip anksčiau, ir praktiškai neįmanoma ištisus kilometrus minti dviratį nerizikuojant, jog neteks prašyti, kad kas nors partemptų atgal. Jeigu tebedirbi, esi apsupta jaunų žmonių, gerai perpratusių šiandienos rinką, demografinę situaciją ir laiko dvasią. Jie trokšta tavo darbo ir vieną gražią dieną jį gaus. Jeigu tau labai pasisekė ir turi seksualinių santykių, seksas vis tiek nebe toks kaip anksčiau. Be to, nebegali dėvėti bikinio. Ak, kaip gailiuosi, kad būdama dvidešimt šešerių nevilkėjau jo kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro, ištisus metus. Jeigu šią knygą skaito nors viena jauna moteris, tegul jinai tučtuojau užsivelka bikinį, šią pat minutę, ir nenusivelka jo tol, kol jai sukaks trisdešimt ketveri.“
O kuo čia dėtas kaklas? Ogi tuo, kad jis tampa moters priešu, kai jai sukanka keturiasdešimt treji. Todėl kas dar gali – dėvėkite bikinius ir dekoltuotas palaidines, o peržengusioms šią N. Ephron nustatytą „baisiąją“ amžiaus ribą belieka pasimokyti į problemas žiūrėti su šypsena bei saviironija. Ir išdidžiai spjauti į tai, kad kaklas nebe toks gražus, kaip jaunystėje.
