Muškieta – tai iš priekio užtaisomas ilgas šautuvas. Jo sukūrimo garbė turėtų atitekti kinams, nes Kinijos karo žinovas Huo Long Jingas muškietą aprašė dar XIV amžiuje. Europoje, pirmiausia Ispanijoje, muškietos paplito apie 1500 metus.
XVIII amžiuje muškieta jau tapo pagrindiniu pėstininko ginklu. Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų mūšiuose buvo naudojama lygiavamzdė muškieta. Ant vamzdžio pritvirtintas durtuvas, modernus titnaginis dagtis ir patobulintas parako grūdimas leido šiuo ginklu sėkmingai naudotis ne tik šaulių būriams, bet ir pavieniams kariams.
Nors muškietos nuolat buvo tobulinamos, jos vis dar turėjo nemažai trūkumų. Reikėtų paminėti sudėtingą jų valdymą, trumpą šaudymo atstumą ir didelį netikslumą. 95–150 cm ilgio ir 4,5–7 kg svorio ginklui užtaisyti reikėjo nemenkų įgūdžių. Idealiomis sąlygomis gerai ištreniruotas šaulys pajėgdavo iššauti šešis šūvius per minutę. O mūšyje vieno susirėmimo metu du trys šūviai buvo realiausias pasiekimas. Netgi užtaisymo aprašymas užima mažiau laiko negu pats užtaisymas.
Muškietininkas, parėmęs ant žemės buožę, turėjo viena ranka sugrabalioti 30–40 g svorio šovinį, nuo popieriuje suvyniotos kulkos nukąsti galiuką ir ją laikyti įsikandęs dantyse. Taigi šauliai privalėjo turėti sveikus priekinius dantis. Į šaulių dalinius bedančių nepriimdavo. Po to reikėjo supilti paraką ir porą kartų trinktelėti muškietą į žemę, kad parakas patektų į vamzdžio dugną.
Tada išspjauti kulką į vamzdį ir užkimšti popieriniu kamščiu. Visa tai virbu reikėjo stipriai sustumti į vamzdžio dugną. Įstatęs virbą į vietą karys turėjo pakelti saugiklį, nusitaikyti ir šauti.
Britai šiai procedūrai atlikti buvo įvaldę 20 skirtingų judesių ir 10 įsakymų. Mūšio metu iš visų jų likdavo tik „užtaisyti ir šauti“.
Netgi be mūšio įtampos, krūpčiojimų ir blaškymosi atliekant komandą „užtaisyti ir šauti“ buvo galima nesunkiai suklysti. Parakas galėdavo patekti ne ten, kur reikia, muškietininkas galėjo pamiršti ištraukti virbą iš vamzdžio ir pan. Kartais parakas būdavo sudrėkęs, o žiežirbos skėlimo akmenukas per daug nusidėvėjęs. Trikdžiai buvo įprastas reiškinys ir neretai pasitaikydavo, kad kareivis kovos įtampoje muškietą užtaisydavo neteisingai. Netgi pačiomis geriausiomis sąlygomis muškieta po tuzino šūvių pradėdavo gesti.
Rikiuotė
Ir geromis sąlygomis muškieta ne visada šaudavo tiksliai. Vienas tų laikų karininkas yra pasakęs, kad, jei kareivis sužeidžiamas muškietos kulka, paleista į jį iš 150 jardų (1 jardas – 0,914 m), jis tikrai negali būti vadinamas laimės kūdikiu.
Prūsų armijoje 1790 metais buvo atliekami bandymai siekiant patik¬rinti prieš aštuonerius metus pradėtų naudoti naujo modelio muškietų tikslumą. Rezultatų negalima būtų pavadinti įspūdingais. Taikiniai, t. y. iš medžio ir medžiagos pagamintos iškamšos, buvo pastatyti priešais pėstininkų grupę 1,8 m atstumu vienas nuo kito. Tarp jų stovėjo po kareivį, iš viso 32 vyrai, kurie sudarė 44 proc. tankesnę rikiuotę negu paprastai.
Be abejo, bandymą atliekantys šauliai turėjo didelį pranašumą: į juos niekas nešaudė iš priekio ir jie galėjo susikaupti. Šis bandymas parodė, kad 25 proc. visų šūvių nepataikė į priešą. Dalis šūvių, kurie pataikė, nepadarė didelės žalos, nes užkliudė aukštas kareivių kepures arba įstrigo drabužiuose.
Karų tyrinėtojai teigia, kad tik 15 proc. paleistų šūvių į ką nors pataikydavo. Iš paprastos muškietos į 100 metrų atstumu esantį priešą paleista ugnis dažniausiai padarydavo tik nedidelės žalos. Tuo tarpu iš 50 metrų atstumo paleista atvira ugnis jau galėjo smarkiau sužaloti. Taigi šaulių rikiuotei reikėdavo išlaukti, kol priešas prieis pakankamai arti.
Be to, apčiuopiamų rezultatų duodavo tik koncentruota salvė, kurią paleisdavo didelis šaulių būrys, šaudantis į tankią priešininkų rikiuotę. Pataikymo efektyvumas buvo pastebimai didesnis, kai surėmę pečius dešimtys kareivių, eidami viena linija, iššaudavo vienu metu. Tuomet tai buvo grėsmingas ginklas.
Amunicija
Tobulėjant šautuvams tobulėjo ir parakas. Sudedamosios jo dalys išliko tokios pačios, tačiau buvo eksperimentuojama su kiekiais. Napoleono armija naudojo paraką, kurį sudarė 75 proc. salietros, 9,5 proc. sieros ir 15,5 proc. medžio anglių. Anglai naudodavo daugiau sieros ir mažiau anglies. Mažesnis kiekis medžio anglių gerino degumą ir mažino užstrigimą. Anglai turėdavo geresnės kokybės ugnies akmenėlius, bet dėl jų minkštumo juos privalėjo dažniau keisti.
Nors prancūzų muškietos gedo dažniau už anglų, jas buvo leng¬viau remontuoti. Prancūzų šauliai galėdavo patys pasikeisti muškietų vamzdžius.
Visos armijos mūšiuose naudojo durtuvus (bajonetes), kurie būdavo tvirtinami prie šautuvo vamzdžio. Durtuvas buvo veikiau psichologinis ginklas. Be to, jis amunicijai pridėdavo 5–8 kg svorio.
Raiteliai buvo ginkluoti karabinais. Jie iš esmės panašūs į muškietas, tik trumpesniais vamzdžiais. Dragūnai nešiojo tarpinį karabino ir muškietos variantą, kuris gelbėjo prireikus perimti pėstininkų vaidmenį mūšyje. Palyginus su paprasta muškieta, karabinų ir dragūnų muškietų tikslumas buvo prastesnis, o šūvio nuotolis – mažesnis.
Prancūzijos kareivis su savimi paprastai nešdavosi amunicijos 50-čiai šūvių, o britų – 60-čiai. Tokio kiekio didesniame mūšyje užtekdavo 2–3 valandoms. Atsargos būdavo laikomos specialiuose bataliono arba pulko atsargų vežimuose.
Daug tikslesnis ginklas nei muškieta buvo šautuvas. Napoleono karų pradžioje tokį ginklą ėmė naudoti britų pėstininkų būriai. Šautuvas šovė kurs kas toliau ir daug tiksliau, be to, jis buvo leng¬vesnis, tačiau jo naudojimas ir priežiūra buvo žymiai sudėtingesni, o tai lėmė lėtesnį šovimo procesą. Sudėtinga buvo pataikyti reikiamo dydžio kulką į vamzdį. Kai kuriems modeliams tam buvo naudojamas net medinis plaktukas.
Britai šautuvais apginklavo vieną kovos batalioną. Ginklas vadinosi „Baker“ ir tapo pirmu istorijoje masinio naudojimo šautuvu.
1807 m. asmeniniu Napoleono įsakymu prancūzų kariams buvo draudžiama naudoti šautuvus, nes jis manė juos esant beprasmiška prabanga. Kitų šalių kariuomenės, priešingai, naudodavo šautuvus vis aktyviau.
Tikriausiai būtų per drąsu teigti, kad Vaterlo mūšį ir Napoleono likimą nulėmė konservatyvus karvedžio požiūris į šaunamąjį ginklą. Kita vertu, vienas iš Napoleono karų lūžio taškų buvo tai, kad asmeninės kario savybės, jo drąsa nebebuvo vienintelis mūšio pabaigą nulemiantis veiksnys.
Muškietos Lietuvoje
Lietuvoje muškietos atsirado XVII a. pradžioje. Radvilos vieni pirmųjų Žečpospolitoje ir tikrai pirmi LDK ėmė naudoti muškietas, pasirodžiusias čia per Livonijos karą. Italijoje ir Ispanijoje XVI a. pradžioje atsiradusių ir Nyderlanduose patobulintų muškietų naudojimas buvo svarbi naujovė LDK karybai ir sutapo su muškietų įsivyravimu Europoje. Tuometinės muškietos šaudė 250 m atstumu. Alavinės kulkos pramušdavo bet kokius šarvus. Muškietos šaudė toliau ir taikliau už arkebūzas, todėl gan sparčiai plito.
Manoma, kad Jonušas Radvila, Nyderlanduose susipažinęs su naujausiais ginklais, pirmas verbavo tėvo dvarui karo inžinierius, o valdovui Vladislovui IV – svetimšalius karininkus, naudojusius muškietas. Jonušas rašė tėvui, kaip veikia naujos muškietos, ir pas vietinius ginklakalius užsakinėjo naujų ginklų pavyzdžius.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje muškietos buvo pradėtos gaminti Radvilų Kopyliuje ir Vilniuje. Taip pat jos buvo perkamos Gdanske, Torunėje, Mintaujoje, o vėliau, XVII a. antroje pusėje, ir Prūsijos kunigaikštystėje, Karaliaučiuje.
Spynos
Muškietų užtaisui uždegti buvo naudojama vamzdžio drūtgalyje esanti skylutė. Per ją liepsna nuo deglo pasiekdavo paraką. Iš pradžių uždegimui būdavo naudojamas įkaitintas geležinis strypas. Toks metodas tiko pabūklams, tačiau buvo nepatogus rankiniams šaunamiesiems ginklams.
Pirmosios dagtinės spynos atsirado apie XV a. vidurį.
Tai buvo paprasčiausia lenkta svirtelė, kurios viename gale buvo įspraudžiamas rusenantis dagtis. Dagtį nuleidus muškieta iššaudavo. Vėliau atsirado gana brangios ir sudėtingos konst¬rukcijos žiedinio uždegimo spynos. Spėjama, kad jas XVI a. pradžioje sukūrė Vokietijos meistrai iš Niurnbergo. Šis miestas, beje, išgarsėjo jo meistrams sukūrus laikrodį, varomą prisukama spyruokle.
Panašiai veikė ir žiedinė spyna. Ją sudarė dantytas tuščiaviduris plieninis ratukas, kurio viduje buvo spyruoklė. Nuspaudus gaiduką, specialus laikiklis prie ratuko prispausdavo geležies pirito gabalėlį. Ratukas pradėdavo greitai suktis ir kibirkščiuoti. Kibirkštys padegdavo geldelėje papiltą paraką. Prieš kiekvieną šūvį spyruoklė būdavo prisukama rakteliu. Žiedinė spyna gyvavo palyginti neilgai. Tokie ginklai buvo brangūs ir netiko masiniam karių apginklavimui. Netrukus atsirado žiedinės spynos konkurentas – skiltuvinė spyna.
Skiltuvinė spyna atsirado pirmoje XVI a. pusėje. Pagrindiniai jos pranašumai buvo paprasta gamyba, tvirta konstrukcija ir nesudėtinga priežiūra. Skiltuvinė spyna buvo sudaryta iš laikiklyje įtvirtinto titnago gabalėlio, kuris nuspaudus nuleistuką skeldavo per plieninį skiltuvą ir kibirkštys uždegdavo paraką. Tuo metu titnago laikiklis pradedamas vadinti „gaiduku”. Svarbus skiltuvinės spynos patobulinimas buvo padarytas apie 1612 m. Prancūzijoje karaliaus Henriko IV ginklakalys Marinas le Bourgeoys’as apjungė skiltuvą ir uždegimo geldelės dangtelį į viena detalę. Dabar gaidukas kirsdavo per skiltuvą ir tuo pačiu atidengdavo uždegimo geldelę.
Skiltuvinė spyna pamažu plito po Europą ir XVI a. antroje pusėje išstūmė dagtines ir žiedinio uždegimo spynas. Pavyzdžiui, Anglijos kariuomenė apie 1690 m. buvo perginkluota skiltuviniais šautuvais, kurie pakeitė dagtinio uždegimo šautuvus. Be didesnių pasikeitimų skiltuvinė spyna buvo naudojama daugiau nei 200 metų.
Skiltuvinė spyna turėjo ir trūkumų. Titnago užtekdavo maždaug vidutiniškai 20 šūvių. Po to jį reikėdavo pakeisti arba atnaujinti skeliamąjį paviršių. Tik maždaug kas antras gaiduko kirtimas uždegdavo užtaisą. Gelbėjo tai, kad, skirtingai nuo žiedinio uždegimo spynos, spyną buvo galima gan greitai paruošti pakartotinam skėlimui.
XIX a. pradžioje škotas pastorius Reverend Alexanderas Forsythas sukūrė pentinį įžiebimo būdą. Šis pastorius buvo prisiekęs ančių medžiotojas. Pentinio įžiebimo spynoje pagrindiniam užtaisui uždegti buvo panaudota gyvsidabrio druska, dar kitaip vadinama „perkūno sidabru”. Vietoj uždegimo geldelės buvo pritaisytas vamzdelis, vadinamas spengtimi, ant kurio užmaudavo varinę pentelę su „perkūno sidabru”.
Dabar gaidukas trenkdavo per pentelę, nuo smūgio užsiliepsnodavo „perkūno sidabras” ir liepsna per spengtį padegdavo pagrindinį užtaisą. Dar vienas tokios spynos privalumas buvo tas, kad užteko nedidelių pakeitimų ir skiltuvinis šautuvas buvo greit perdaromas į pentinį. Pentelė buvo geriau apsaugota nuo drėgmės. Be to, pagerėjo pagrindinio užtaiso apsauga.
Dabar šautuvu tikrai buvo galima naudotis bet kokiu oru. Pentinė spyna buvo paskutinis per vamzdžio laibgalį užtaisomų ginklų tobulinimo laiptelis.
