Žmonės prisijaukino gyvūnus. Taip įprasta sakyti. O ar dažnai sakome, kad ne žmonės, o gyvūnai mus prisijaukino? Pateiksiu kelis pavyzdžius: karvės mūkia prašydamos, kad jas pamelžtume ir duotumėme maisto, katinas murkia, šuo vizgina uodegą – taip jie išreiškia džiaugsmą. Be to, šunys, o kartais ir kiti gyvūnai, pavyzdžiui stirnos, pastebėję nelaimę, dažnai bando apie tai pranešti žmonėms. Tai byloja ir keistas jų elgesys, lojimas, inkštimas ir kiti neįprasti garsai. Gyvūnų bendravimas su žmonėmis vyksta: jie praneša, kad nori ėsti, gerti, yra laimingi ar nusiminę. Tad gal ne tik mes, o ir gyvūnai mus prisijaukino?
Apie tai kalbėjausi su profesoriumi etnologu Libertu Klimka.
Jis pritarė minčiai, kad žmogaus ir gyvūno ryšys yra labai artimas, todėl tikrai galima pasvarstyti ir apie tai, kad ne tik žmonės, bet ir gyvūnai prisijaukino žmones.
„Galime pradėti nuo to, kad žmonijos civilizacijos istorijoje šis santykis buvo be galo svarbus. Elementarus pavyzdys galėtų būti avių ir ožkų prijaukinimas.
Žirgas išmokė karybos
Anot jo, vėliau žmonėms pasisekė, mat jie prisijaukino žirgą. O šis, „išmokė“ žmones karybos.
„Indoeuropiečiai išrado karinius vežimus, su kuriais jie galėjo pasiekti tolimiausius Europos, Azijos, Afrikos pakraščius. Kur buvo naudojami kovos vežimai, ten indoeuropiečiai lengvai užimdavo kraštus.
Taigi, kaip matome iš kelių paminėtų pavyzdžių, gyvūnų reikšmė kultūros civilizacijos istorijoje labai svarbi“, – konstatavo vyras.
Lietuviams gyvūnai – tarsi gamtos knyga
Paklaustas, koks lietuvių santykis su gyvūnais, L. Klimka pabrėžė, kad lietuvių etninei kultūrai būdingas labai pastabus ir subtilus įsižiūrėjimas į viską, kas vyksta gyvojoje gamtoje.
„Žmonės pastebėdavo paukščių skrydžius, jie būdavo tarsi kalendorius, pagal juos buvo žymimos įvairios šventės. Viskas, kas vykdavo gyvojoje gamtoje, žmogui tarsi „kalbėdavo“ apie orų permainas, apie būsimą vasarą, žiemą, tai buvo tarsi gamtos knyga, kurią skaitydavai ir ja pasinaudodavai planuodamas ateities darbus.
Galima sakyti, kad gyvūnai žmonėms diktuodavo savo gyvenimo būdą, priversdavo kažką daryti, reikia nepamiršti ir to, kad gyvūnai būdavo ir pragyvenimo šaltinis.“
Kaime – kitoks bendravimas su gyvūnais
Pasak pašnekovo, naminių gyvuliai, kurie auginami kaimuose, taip pat kalba su žmonėmis, tačiau jų santykis kiek kitoks.
Bet, kaip pasakoja, L. Klimka, tas kitoks santykis pasireiškia tuomet, kai, pavyzdžiui, reikia pjauti kiaulę. Tai yra labai sunkus momentas, kai dažnai iškyla įvairūs prisiminimai, susiję su tuo gyvuliu, tačiau tu turi jį paaukoti savo šeimos labui. Vieni nieko nejaučia, kitiems tokie momentai itin skaudūs.
Gyvūnų mažiau, bet meilė nesumažėjo
O ar lietuvių požiūris į gyvūnus labai pasikeitė, jeigu lyginsime, kaip buvo prieš kokius 100 metų ir yra dabar?
L. Klimka svarsto, kad vienareikšmiško atsakymo nėra.
„Dabar žmonės tiesiog mažiau gyvūnų laiko. Kai kiekviename kieme, kaime jų būdavo pačių įvairiausių – nuo begalės skirtingų rūšių vištų iki jaučių. Pastaraisiais dešimtmečiais šie įpročiai ženkliai pasikeitė. Bet žmogaus širdies šiluma gyvūnams nesumažėjo.
Matau, kaip, sakykime, kaimo žmonės persikėlę į miestą, būtinai nori laikyti bent jau šunį, katiną. Su tuo gyvūnu kalbasi, visus jo norus atpažįsta, jaučia nuotaikas. Galbūt ši šiluma slypi mūsų pasąmonėje?“, – svarsto vyras.
Pagarba gamtai – geriausia ekologinė mokykla
Nemažą indėlį, susijusį su gyvūnų ir žmonių santykiais, būtų galima pastebėti ir žvelgiant į ekologiją. L. Klimka mano, kad visa mūsų tradicinė Lietuvos kultūra yra persmelkta pagarba gyvybei.
„Jeigu tu saugoji gyvybę, tai visi kiti klausimai išsisprendžia savaime: vandens švarumas, augmenija, tai yra susiję su gyvybės išlaikymu visose jos formose. Todėl ta pagarba, kuri buvo savotiška mūsų kultūros taisyklė, yra pati geriausia ekologinė mokykla.
Tuomet nereikia ir tos didaktikos, didelių pamokslų. Papročiai, apie gamtą, ekologiją, viską pasako labai įtaigia forma: per pasakas, dainas, per visą Lietuvos etnokultūrą“, – apie papročių reikšmę pasakojo vyras.
Neturėdamas gyvūno skriaudi save
Žmogus, kuris neturi ir neaugina gyvūno, ir žmogus, auginantis gyvūną. Ar šie žmonės labai skirtingi? Pasak pašnekovo, jie skiriasi ir gana akivaizdžiai.
O štai žmogus, kuris nieko neturi, arba principingai nieko nenori turėti, kas būtų susiję su gyvūnais... tai toks žmogus save tiesiog „skriaudžia“. Nors aš optimistiškai žvelgiu į tai, kad tas meilės jausmas gyvūnams kažkada turi atsirasti. Tik gal jis nerealizuotas, jis tiesiog būna būna... ir „paprašo“ savo teisių: ar tai senatvėje, ar pasikeitus gyvenimo aplinkybėmis. Įvairiai nutinka. Mažesniųjų „brolių“ (gyvūnų) globojimas – tai labai žmogiškas jausmas. Bendraudamas su gyvūnu tu patiri didelį džiaugsmą.“
Savęs „neskriaudžia“ – augina šunį, kuris „atostogauja“
Pasiteiravus, ar L. Klimka savęs „neskriaudžia“, pašnekovas sekundę susimąstė... ir papasakojo, kad augintinį turi. Tai šuo, tačiau dabar jis „atostogauja“ kaime.
„Šiuo metu didžiąją dalį praleidžiu mieste, o dukra gyvena kaimo sodyboje, tai suprasdamas visus medžioklinio šuns instinktus, mielai savo augintinį išleidžiu „atostogų“. Bet labai jo pasiilgstu... Ypač, kai grįžtu į namus, o manęs niekas nepasitinka. Tą tuštumą bandau kažkuo užpildyti.
Stebiu savo kiemo paukščius. Esu ir inkilų prikėlęs į balkoną. Dabar čiurliai mano globotiniai, laksto ir džiugina mane savo skrydžiais. Tad tą ryšį tarp gyvūnų bandau megzti ir išlaikyti“, – savo įspūdžiais dalijosi pašnekovas.
Gyvūnų nauda žmogaus sveikatai
Gyvūnų terapija – alternatyviosios medicinos sritis – vis dažniau atsiduria mokslininkų tyrinėjimų akiratyje. Nors toks gydymas sulaukia prieštaringų vertinimų, tačiau bene visi sutaria: ši terapija nepakeičia įprastinio gydymo, bet prie jo prisideda, gali žmogui padėti pasveikti ar įveikti stresą.
Nuo Hipokrato laikų
Moksliniais tyrimais seniai įrodyta, kad žmonės, namuose laikantys gyvūnus, rečiau serga ir gyvena ilgiau. Gyvūnų terapijos šaknys – gilioje senovėje. Dar V a. pr. m. e. Hipokratas rašė apie teigiamą jojimo poveikį sveikatai. Tais laikais neurozės, šalia kitų gydymo būdų, gydytos ir jojimu. Senovės Indijoje ligoniams rekomenduodavo klausytis paukščių čiulbėjimo.
Gyvūnų terapija kaip atskiras gydymo būdas išpopuliarėjo XX a. antroje pusėje. Šio metodo pradininku laikomas garsus JAV psichiatras Borisas Levinsonas. Jis 1964 m. pirmą kartą suformulavo terminą „šunų terapija“. Gydydamas autizmu sergančius vaikus B. Levinsonas į terapijos seansus atsivesdavo savo šunį. Visiškai savyje užsisklendę, nebendraujantys vaikai susidomėdavo šunimi ir net imdavo su juo žaisti. B. Levinsono atradimas paskatino šunų terapiją traktuoti kaip pagalbinį psichoterapijos gydymo metodą.
Šiuo metu gyvūnų terapija pripažįstama daugelyje šalių. Dažniausiai gydymui pasitelkiamos katės, šunys, delfinai, žirgai, triušiai, paukščiai. Teigiamas gyvūnų poveikis sergančio žmogaus sveikatai yra patvirtintas eksperimentais.
Gula ant skaudamos vietos
Felinoterapija – tai gydymas pasitelkiant kates. Seniai žinoma, kad katės glostymas normalizuoja kraujo spaudimą: padidina per žemą ir pažemina per aukštą, tad mažėja ir infarkto rizika.
Katės šiluma, raminantis murkimas padeda atsipalaiduoti. Murkimas – nuo 20 iki 50 hercų dažnio garsai – gerai veikia nervų sistemą, gerina kraujotaką, stabilizuoja širdies ritmą, slopina vidaus organų uždegimą, greitina žaizdų gijimą, malšina sąnarių ir galvos skausmus. Žmogui katės glostymas ir jos murkimas sukelia teigiamas emocijas, pagerina nuotaiką.
„Gyvūnų gydomųjų galių nepripažinti neįmanoma: tai ir mokslo įrodyta, ir iš savo praktikos daugelis galime patvirtinti, – teigia Lietuvos felinologų draugijos „Bubastė“ prezidentė Jurgita Gustaitienė. – Vienos mūsų draugijos narės, medicinos mokslų daktarės, seseriai buvo atlikta sudėtinga širdies operacija. Gydytojai prognozavo, kad ji geriausiu atveju gyvens savaitę.
Sesuo padovanojo ligonei turkų angoros veislės kačiuką. Šis ištisai gulėjo ant ligonės krūtinės – ant išoperuotos kūno vietos, ir kol moteris buvo ligoninėje, ir kai jau buvo parvežta į namus. Kačiukas net nenorėdavo nuo krūtinės nulipti paėsti, reikėdavo jį paimti ir pamaitinti. Paneigdama visas prognozes moteris išgyveno. Jos sesuo, pati būdama medikė, sakė anksčiau skeptiškai žiūrėjusi į gyvūnų terapiją ir netikėjusi, kad katė gali padėti. Po šio atvejo ji savo nuomonę pakeitė: įsitikino, kad katės gydo.“
Katės jaučia šeimininkų sveikatos problemas. „Vienam šeimininkui katė gula ant pilvo, kitam ant peties ar ant galvos, kojų – ant tos vietos, kurią skauda ar kuri negaluoja, – pasakoja J. Gustaitienė. – Parapsichologai tai aiškina labai paprastai: visi mes turime tam tikrus energijos laukus, o sergančio žmogaus laukai būna išsiderinę. Katė jaučia sutrikusį energijos lauką ir jį sureguliuoja. Juk nuo senovės sakydavo: pastatei namą – pirmiausia įleisk katę. Kur ji atsiguls, toje vietoje lovos nestatyk.“
Katė daug jautriau nei kiti gyvūnai jaučia žmogaus nuotaikas, ypač šeimininko požiūrį į ją. Jei savo augintinės žmogus nemyli, jos pagalbos – „daktariškų“ paslaugų gali nesitikėti. Bet jei katė yra mylima, ji vis taikysis atsigulti ir prisiglausti prie šeimininko skaudamos vietos.
Pasak „Bubastės“ prezidentės, katė padeda pailsėti, atsipalaiduoti įtemptą protinį, psichologiškai sunkų darbą dirbantiems žmonėms.
1990-ųjų pradžioje Amerikos psichologai ėmė dažnai taikyti kačių terapiją gydydami psichikos problemų turinčius žmones. Jie įsitikino, kad katės padeda atsikratyti depresijos, narkotikų potraukio.
Japonijoje, Tokijuje, netgi įkurti kačių terapijos centrai, kur žmonės už nedidelį mokestį gali pažaisti su šiais gyvūnais, juos glostyti ir taip patirti gerų emocijų, atsipalaiduoti.
Užuodžia vėžį
Vieni mylimiausių naminių gyvūnų – šunys labai ištikimi savo šeimininkams. Jie savo besąlygiška meile ir atsidavimu daro didelę įtaką žmogaus emocinei būsenai.
Daugelio šalių mokslininkai teigia, kad šunų terapija, dar vadinama dogoterapija, gali padėti protiškai neįgaliems žmonėms, sergantiems neurozėmis, autizmu. Šuo sumažina įtampą, blogą nuotaiką, rodydamas savo atsidavimą suteikia psichologinę pagalbą.
Šunų gydomosios savybės žinomos nuo senų laikų. Jomis naudojosi senovės graikai. Prie Asklepijaus šventyklos gyveno šunys, kuriuos žyniai laikė žaizdoms išlaižyti. Šuns seilėse yra lizocimo – fermento, ardančio bakterinių ląstelių sieneles, saugančio nuo infekcijų. Senovės Kinijoje taip pat specialiai auginti šunys, kurie laižydavo sužeistų karių žaizdas. Kiekvienas šunų mylėtojas žino, kad šuo tuoj pat suranda šeimininko žaizdas ir puola jas laižyti, tai paspartina žaizdų gijimą.
Glostant šunį sumažėja žmogaus pulso dažnis, atsipalaiduoja raumenys, kvėpavimas tampa tolygus.
Vakarų šalyse šunys ligoninėse – įprastas dalykas. Šunų terapija ypač populiari senelių, vaikų namuose. Šunys paspartina gijimą ir reabilitaciją po sunkių operacijų, skatina psichikos ligonių socializaciją, padeda sergant cerebriniu paralyžiumi, Dauno sindromu, autizmu, neuroze, išsėtine skleroze, Parkinsono, Alzheimerio ligomis, epilepsija, esant emocinio ir psichologinio pobūdžio sutrikimų.
Jau seniai pastebėta, kad šunys turi unikalią savybę – užuodžia vėžį. Užfiksuota nemažai istorijų, kai šuo imdavo laižyti ant savo šeimininko kūno iškilusį gumbelį. Vėliau paaiškėdavo, kad tai piktybinis auglys.
Šuns uoslę mokslininkai pritaikė medicinai. Tyrimai parodė, kad šunys gali aptikti odos, pūslės, žarnų, krūtų vėžį. Praėjusiais metais atlikti vokiečių mokslininkų tyrimai atskleidė, kad keturkojai draugai gali diagnozuoti ir plaučių vėžį. Manoma, kad šuo vėžį suuodžia pagal chemines medžiagas, kurias skleidžia sergančio žmogaus organizmas.
Jodinėjimo nauda
Hipoterapija – gydymas jojant žirgais – kaip pagalbinė priemonė kartu su kitomis gydymo programomis labiausiai tinka fizinei, socialinei, psichologinei reabilitacijai.
Žirgai padeda koreguoti judėjimo sistemos sutrikimus. Žirgo ėjimo ritmas gerai dera su žmogaus. Žingsniuodamas žirgas išjudina net tuos vidinius raumenis, kurie žmogui pačiam einant ar dirbant taip neišjudinami, kaip sėdint ant žirgo. Ši terapija ypač naudinga sergantiesiems cerebriniu paralyžiumi. Jiems ar kitų atraminio ir judamojo aparato sutrikimų turintiems vaikams jodinėjant tvirtėja raumenys ir nurimsta spazmai.
Jodinėdami vaikai ir suaugusieji gali pagerinti savo laikyseną, raumenų tonusą, koordinaciją, motorinius įgūdžius. Taip pat gerėja dėmesio koncentracija, savikontrolė, sumažėja nerimas.
Hipoterapija labai tinka autistams, Dauno sindromu sergantiems vaikams, kurie paprastai yra užsidarę savo pasaulyje, turi įvairių baimių. Būdamas prie žirgo toks vaikas nurimsta, atsipalaiduoja, iš pradžių niekuo nesidomėjęs vėliau pradeda su žirgais bendrauti, išmoksta juos šukuoti. Specialistai perspėja, kad sunkių ligonių, neįgaliųjų arklių terapija neišgydys, bet gyvenimo kokybę tikrai pagerins.
Hipoterapija daugelyje šalių (Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje ir kt.) yra pripažintas ir iš valstybės biudžeto remiamas gydymo būdas. Lietuvoje jį propaguoja tik būrelis entuziastų.
