Beveik 40 metų dirbama neformalaus ugdymo srityje ji ieško būdų, kaip auginti sąmoningą jaunimą ateities pasauliui. Apie tai ji ir papasakojo Laisvojo universiteto (LUNI) surengtoje paskaitoje.
Ateitį gaubia nežinia
A. Hoejholt neslepia, kad parengti mokytojus, kurie galėtų ugdyti ateities vaikus, didelis iššūkis vien jau dėl to, kad niekas nežino, kas mūsų laukia.
„Vaikus mokykloje turime parengti 2050-iesiems, tačiau niekas nežino, kokie jie bus. Tai yra viena iš švietimo sistemos problemų. Problema ir tai, kad visi mano žinantys, ką reiškia mokyklinis lavinimas, tačiau dauguma žino senąją mokymosi sistemą. Mes turime parengti vaikus ateities visuomenei, apie kurią nieko nežinome“, - pasakojo A. Hoejholt.
Sukaupti visas žinias - neįmanoma
Pagrindinė mokyklų funkcija – perduoti žinias, tačiau XXI amžiuje dėl milžiniško informacijos srauto tai padaryti tampa be galo sudėtinga.
Kaip pasakojo danų alternatyvaus švietimo centro vadovė, viduramžiais egzistavo tokie specialistai, kurie žinojo viską apie viską: „Tie žmonės buvo perskaitę visas knygas, kurių tame laikmetyje nebuvo daug. Šiandien tai yra neįmanoma. Net jeigu esi vienos srities specialistas – biologijos, genetikos, DNR – sunkiai gali išmanyti viską. Žinios yra tokios didelės, kad jas visas apdoroti ne vieno žmogaus galioje“, - pastebėjo A. Hoejholt.
Yra keletas būdų, kaip spręsti šį iššūkį. Galima tapti vienos srities specialistu, tačiau tokiu atveju žinios bus labai siauros, trūks konteksto. Galima skirtingomis žiniomis dalintis tarpusavyje, tačiau tam reikia užmegzti glaudžius ryšius su kitais daug išmanančiais žmonėmis.
„Vaikai turi žinoti, kad gyvenime labai svarbus bendradarbiavimas tarpusavyje“, - vieną iš alternatyvaus švietimo tikslų įvardijo danė. Jos teigimu, vaikams reikėtų įdiegti principą, kad geriau žinoti visko po truputį apie daug dalykų nei vieną dalyką gerai, o apie kitus nieko. Vaikai turi būti mokomi būti savarankiškais, ieškoti atsakymų į jiems kylančius klausimus patys, jiems turi būti įdiegiama nuostata, kad mokytis reikės visą gyvenimą, kad šis procesas nepasibaigs baigus mokyklą, įsitikinusi A. Hoejholt.
4 ateities visuomenės iššūkiai
„Turime mokyti vaikus pačius mąstyti savo galva, mokyti juos būti kūrybiškais, ugdyti jų lankstumą, gebėjimą prisitaikyti prie pokyčių. Šis prisitaikymas reiškia gebėjimą atlikti daug skirtingų užduočių ir save įsivaizduoti skirtingose situacijose. Ateities vaikai turi gebėti spręsti daugiau nei vieną problemą vienu metu. Šioje vietoje senoji mokymosi sistema pralaimi alternatyviajai. Vaikai nuo pirmos klasės išgirsta mokytojos paliepimą sėsti į suolus ir tuose suoluose praleidžia 12 metų. Tam, kad gebėtum būti lankstus, turi judėti – turi naudotis savo rankomis, galva, pamatyti daug įvairių dalykų savo akimis“, - dėstė alternatyvaus švietimo šalininkė.
„Pirmasis iš jų yra skurdas. Su technologijomis, kurias mes turime ir galimybe žmogų išsiųsti į mėnulį, galėtume išmaitinti ir žmoniją. Tačiau mes to nedarome. Istoriškai žiūrint, iš pradžių žmogus kovojo su gamta, nes žmogui reikėjo maisto, reikėjo apsisaugoti nuo vėtrų, žmogui reikėjo kovoti su gamta tam, kad jis išgyventų. Šiuo metu turime priešingą situaciją, kai žmogus iki tam tikro lygio nugalėjo gamtą, tačiau gamta gali smogti atgal. Dvikova su gamta perėjo į tokį lygį, kad žmogus pradėjo kovoti prieš žmogų. Žmonės tarpusavyje nebendradarbiauja, nesiekia bendro tikslo, kad visa žmonija galėtų išsimaitinti, nes šiuo metu per milijardą pasaulio gyventojų kasdien miegoti nueina alkani. Trečiojo pasaulio šalyse vaiko trečiasis gimtadienis yra minimas kaip ypatinga proga, nes daug vaikų tokio amžiaus nesulaukia, miršta iš bado. Globaliame pasaulyje negalime į tai nekreipti dėmesio“, - pasakojo A. Hoejholt.
Antrasis iššūkis, kuris laukia ir ateities kartų, karai. „Karų buvo visais laikais, tačiau jų intensyvumas labai didėja. Paskutinis šimtmetis buvo kruviniausias šimtmetis visų laikų istorijoje“, - sakė danė ir pabrėžė, kad karai kelia daug nerimo, nes jie išžudo didelę populiacijos dalį.
Klimato šiltėjimas, net jeigu žmonija nustotų teršti aplinką, neišnyks, bet bent jau nekels dar didesnės grėsmės: „Nepaisant to, ar teršime toliau, ar nustosime tai daryti, mūsų gyvenimas ateityje vis tiek bus paveiktas šių procesų. Vaikai jau šiandien turi būti mokomi, kaip prisitaikyti prie šių pokyčių, kurie ateityje tik dar labiau sustiprės. Mokslininkai prognozuoja, kad ateinantys 20 metų nebus labai blogi, tačiau tolimesni 20 metų bus tikrai blogi“.
Anot A. Hoejholt, jau šiandien turi būti keliamas klausimas, kaip bus sprendžiamos klimato šiltėjimo ateities problemos. Pavyzdžiui, klimatui šiltėjant, kai kurios pasaulio šalys išnyks nuo žemėlapio, kitos suklestės. Tarkime, Norvegijoje, pakilus temperatūrai, klimatas taps tropinis, prasidės kova dėl gyvenimo šioje šalyje. Ar Norvegija turės apsitverti tvora, ar žmonija suras sprendimo būdą? - tokį klausimą kėlė alternatyvaus mokymo centro Danijoje vadovė.
Paskutiniuoju pasaulio iššūkiu ateities kartomis, ji įvardijo priešų kūrimo politiką. „Kai mano mama buvo vaikas, Kinija ir Rusija buvo vaizduojamos kaip didžiausios priešės. Praėjo daug laiko ir mes turime naują priešą – musulmonus – teroristus. Dogmatizmas, rasizmas šiais laikais itin išvešėjęs“, - atkreipė dėmesį A. Hoejholt. Toks žmonių supriešinimas gimdo baimę, žmonės pradeda bijoti vieni kitų.
Kaip parengti vaikus ateičiai?
Danų alternatyvaus mokymo centro vadovė teigė pati vadovaujanti ne tik centrui, kuris rengia mokytojus, kurie mokys ateities vaikus, bet ir dirbanti mokymo centre, kuriame daug paauglių iš problematiškų šeimų.
„Daug šių paauglių yra rasistai. Tu gali jiems pasakyti tokiais nebūti, tačiau vargu, ar jie klausys. Bet jeigu šiuos paauglius nusivešime į Maroką, į kaimelį pas marokiečių šeimą ir parodysime kaip jie gyvena, galbūt jis pakeis savo nuostatas bent šios marokiečių šeimos atžvilgiu, galbūt visų marokiečių atžvilgiu ir t.t. Tai yra mokymo principas, kuriame tu įtrauki vaikus į patį procesą. Tam, kad vaikai iš tiesų pažintų pasaulį, jie turi jį pamatyti savo akimis, susitikti su žmonėmis“, - sakė A. Hoejholt.
Pranešėja pabrėžė, kad ateities vaikai turėtų būti mokomi humanizmo, tačiau jis turėtų būti solidarusis humanizmas. Ką tai reiškia? Kiekvienas žmogus turi teisę į individualumą, tačiau jo individualumas neturi kirstis su kito žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Tai reiškia, kad žmonės humanizmo turėtų siekti bendradarbiaudami vieni su kitais, paisydami vieni kitų norų ir poreikių.
Senojoje mokymosi sistemoje vaikai yra tarsi izoliuojami nuo išorinio pasaulio, jie sėdi suole ir nedalyvauja pokyčiuose. Aš manau, kad jeigu nori suprasti reiškinio esmę, turi prie jo prieiti tiek arti, kiek tik gali. Labai geras pavyzdys yra su obuoliu. Jeigu nori sužinoti jo skonį, nėra kito kelio kaip jį prakąsti ir paragauti. Jeigu tai padarai, tu pakeiti ir patį obuolį, ir pasikeiti pats. Dėl to mokymosi sistemoje turėtų būti veikiama dviem kryptimis – teorinę derinant su praktine“.
Danė akcentavo, kad ugdant vaikus būtina tai daryti visapusiškai – jeigu vaikas turi rankas ir galvą, turi jį išmokyti naudotis abiem vienodai gerai.
„Vaikai turi išmokti spręsti problemas, nes realiame gyvenime jie susidurs su daugybe jų. Jiems reikia pabuvoti įvairiausiose situacijose tam, kad jie išmoktų jas spręsti. Jei mokytojas problemas išspręs už juos, atėjus laikui, jie nemokės to padaryti patys“, - sakė A. Hoejholt.
A. Hoejholt savo išdėstytas mintis grindžia ir praktiniu įgyvendinimu. Ji yra aktyvi mokytoja ir keliautoja. Pati vairuodama autobusą, kartu su studentais jau 8 kartus keliavo po Indiją, bent 4 kartus – po Bisau Gvinėją. Šios edukacinės kelionės leido dar tvirčiau įsitikinti, kad pasaulis už žiniasklaidos ribų yra visai kitoks. Norint pajusti tikrąjį jo skonį, reikia išlįsti iš savo komforto zonos ir viską patirti pačiam.
