Rugsėjo 12 d., 12:30 val., Krekenavos regioninio parko lankytojų centre vyks viešosios įstaigos „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ fotografijų parodos „Mažieji ereliai rėksniai ir jų apsauga Lietuvoje“ pristatymo renginys.
Renginyje bus pristatyti įdomiausi faktai apie mažuosius erelius rėksnius, išsaugojimo grėsmės bei viešosios įstaigos „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ vykdomo projekto „Mažojo erelio rėksnio (Aquila pomarina) apsauga Lietuvos miškuose“ darbai.
Projektą finansuoja Europos Sąjungos finansinis instrumentas „Life+“, iš dalies finansuoja Lietuvos Respublika, UAB „Litagros prekyba“ ir VšĮ „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“.
Mažasis erelis rėksnys - Lietuvoje ir ES saugomas plėšrusis paukštis. Vakarų Europoje mažieji ereliai rėksniai išnyko prieš 100-200 metų. Didžioji jų dalis išliko Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Lietuva yra svarbi siekiant išsaugoti šiuos paukščius Europoje. Nors Lietuva sudaro vos 1,5 proc. ES teritorijos, mūsų šalyje gyvena ~20 proc. ES mažųjų erelių rėksnių.
Viešoji įstaiga „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ – ne pelno organizacija, kurios tikslas - rūpintis biologinės įvairovės ir aplinkos išsaugojimu Lietuvoje, populiarinti gamtosaugos ir gamtotvarkos idėjas visuomenėje. Nuo organizacijos įkūrimo 2003 m. Fondas vykdo tęstinį tarptautiniu mastu saugomo jūrinio erelio (Haliaeetus albicilla) apsaugos projektą Lietuvoje.
Buvienė
Peri mišriuose ir lapuočių miškuose. Mėgsta pamiškes, vietas prie aikščių, pievų, pelkučių, plynų kirtaviečių.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitęs visame krašte, bet gausiausiai aptinkamas Vidurio Lietuvos miškuose.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Paprastojo suopio dydžio ir į jį panašus. Apdare vyrauja pilkai ruda spalva, bet pasitaiko (rečiau nei tarp paprastųjų suopių) ir tamsesnių individų. Vaškinė ir kojų pirštai geltoni. Pastaibis plunksnuotas. Sparnai santykinai ilgi. Skrisdamas ir ypač sklandydamas didžiąsias plasnojamąsias plunksnas laiko išskėtęs, todėl jos matomos lyg išskėstos rankos pirštai (tai nebūdinga suopiams). Sklandydamas sparnus laiko horizontaliai ar kiek palenkęs žemyn, o sklęsdamas plaštakas palenkia žemyn. Labai sunkiai atskiriamas nuo didžiojo erelio rėksnio.
Skrendantis paukštis iš apačios iš toliau atrodo vienodai juodas, tačiau apžiūrint detaliau matyti, kad sparnų dengiamosios plunksnos yra šviesesnės nei juodos plasnojamosios (priešingai – didžiojo erelio rėksnio dengiamosios plunksnos esti tamsesnės). Panašiai kaip paprastasis suopis daug laiko praleidžia tupėdamas įvairiose vietose (ypač medžiuose, ant stulpų) ir stebėdamas pelinius graužikus, varliagyvius, kuriais maitinasi.
Nuo didžiojo erelio rėksnio skrendantis lengviausiai atskiriamas iš gelsvai rudų viršugalvio, sprando, kaklo, sparnų viršutinių mažųjų ir vidutiniųjų dengiamųjų plunksnų (kurios sudaro ryškų kontrastą su juodomis plasnojamosiomis plunksnomis) ir šviesios dėmės dilbio-plaštakos srityje (didžiųjų plasnojamųjų plunksnų pamatai esti balsvi). Suprantama, šie požymiai pastebimi tik paukščiui sklandant ir vartantis. Apatinėje pusėje šie požymiai taip pat matomi, nors nėra tokie ryškūs.
Jaunikliai labai panašūs į suaugusius. Skiriasi šviesiai ruda dėme pakaušyje ir šviesiomis juostelėmis išilgai sparnų.
Balsas
Veisimosi laikotarpiu, ypač tuoktuvių ir teritorijos demonstravimo metu, girdimas neretai. Nemažais laiko tarpais kartojama frazė "kjiūūk, kjiūūk…".
