Japonijos puošmena, kuri puikiausiai gali augti ir Lietuvoje

Vienas iš įdomesnių visžalių, t.y. nuolat žaliuojančių augalų, auginamų Vilniaus universiteto Botanikos sodo kolekcijose, yra viršūnžiedė pachisandra (Pachysandra terminalis Siebold & Zucc.). Tai - buksmedinių (Buxaceae) šeimos puskrūmis, užaugantis iki 15–20 cm aukščio ir 30–45 cm pločio.

Šis augalas plinta į šalis požeminių ūglių pagalba ir sudaro tankius kilimus. Jos lapai paprasti, priešiniai, žali ar tamsiai žali, žvilgantys, stori, 5–10 cm ilgio, ovalūs, išauga ūglių viršūnėse ir sudaro menturius, prie pamato būna susiaurėję, o jų viršūnė – dantyta. Žiemą lapai dėl šviesos stokos gali šiek tiek pagelsti.

Pachisandrų žiedai balti, ploni, 2,5-5 cm ilgio, susitelkę į viršūnines stačias kekes (iš čia ir kilęs rūšies pavadinimas – viršūnžiedė pachisandra). Nors vienas žiedas nėra įspūdingas, bet jų visuma tikrai patraukli ir dekoratyvi. Žydi kovo – balandžio mėn. Vaisiai būna balti, sutelkti ūglio viršūnėje, retai subrandinami ir matomi, dekoratyvumu nepasižymi. Jos tėvynė yra Rytų Azija: Japonija, Kinijos šiaurinė ir centrinė dalis. Geriausiai auga pusiau pavėsyje arba visiškame pavėsyje. Tai labai ištverminga šalčiams rūšis. Gerai auga vidutinio drėgnumo ar drėgnoje su aukštu gruntinio vandens lygiu dirvoje, bet labai užmirkusių dirvų nemėgsta. Nors dirvožemiui nėra reikli, bet geriausiai auga turtingoje humusu dirvoje. Saulėtoje vietoje auginamų augalų lapai ima gelsti.

Pachisandra gali būti auginama ir kaip kiliminis augalas, ypač ten, kur pavėsis po medžiais arba šiaurinėje pastatų pusėje, kur nebūna saulės. Be to, kaip visžalis augalas ji gerai atrodo visus metus. Rūšis turi savybę plisti į šalis požeminių ūglių pagalba ir taip užima didesnius plotus. Bet plitimo nereikia bijoti, nes jis yra lėtas ir lengvai reguliuojamas. Kadangi augalo lapai stori, jie sukaupia nemažai vandens, tad dažnai laistyti nebūtina arba visai nereikia. Palaistyti reikia tik pasodinus. Laistymas ant lapų netgi gali pakenkti jų dekoratyvumui. Jeigu ją auginsite lauke vazone – tai tinkamiausia būtų rytinė arba šiaurinė namo pusė, ir vandens reikės, bet tik tiek, kad augalas visai neišdžiūtų ir gerai jaustųsi.

VU Botanikos sode ši rūšis yra auginama ir tiriama nuo 1996 metų. Per tą laiką nebuvo pastebėta, kad augalas būtų pažeistas ligų ar kenkėjų. Svarbu auginant nepertręšti, taip pat, kad būtų vidutinė dirvos drėgmė ir kad augtų visiškame arba daliniame pavėsyje. Nuo žiemos šalčių ir pavasarinių temperatūrų beveik nenukenčia. Taigi, ši rūšis mūsų klimato sąlygomis tikrai gali būti plačiau auginama, nes be išvardytų privalumų turi dar vieną – šis tankiai suaugantis kilimas neleidžia augti piktžolėms, tad beveik nereikia ravėti. Lengvai dauginama kerelių dalijimu, šakniastiebiais, ūgliais.

Dekoratyvinėje sodininkystėje dažniausiai auginamos veislės Green Carpet ir Variegata.
Beje, kai kas pachisandrą vadina mietveine. Bet ką šis vardas sako? Iš tiesų – nieko. Štai Misurio (JAV) botanikos sodas šią rūšį pristato kaip „Japanese pachysandra“ arba „Japanese spurge”, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „Japoninė pachisandra“, o „spurge“, išvertus iš japonų kalbos, reiškia „viršų“. Taigi, pavadinimas susiejamas su žiedynu, kuris išauga ūglio viršūnėje, o taip pat su lapais, kurie taip pat susitelkia ūglio viršūnėje ir sudaro menturius, kas jau minėta aukščiau. Kitaip sakant, augalo vardas susiejamas arba su jo kilme, tėvyne, arba su jo biologija, išvaizda. Taigi, klausimas: ką mes išradinėjame, lietuviškai vadindami šią rūšį „mietveine“?