Sakoma, kad keičiantis klimatui, nebegalima tikėti gyvūnų elgesiu, prognozuojant orą. Tačiau visai nuvertinti šių „sinoptikų“ nevertėtų.
Kai kurie gyvūnai, kaip ir žmonės, numato orą. Prie kompetentingų gyvų barometrų priskiriamos varlės. Norite tikėkite, norite – ne, bet varliagyviai retai apsirinka. Rusų liaudis sako: jeigu varlės šokinėja ant kranto ir kvaksi, lauk lietaus. Kurkia jos irgi prieš lietų, garsiai „koncertuoja“— prieš giedrą, tyli — prieš šalčius.
Ne blogiau orus išpranašauja ir krokodilai. Jie taip pat turi žinoti, koks bus oras artimiausiu metu, nes nuo to priklauso jų meniu. Keista, bet krokodilas maistą gerai virškina tik esant geram orui. Jeigu būna šalta, sutrinka jo virškinimas. O šis procesas ir taip ilgas: jo skrandyje didelis pelikanas arba ketvirtis antilopės išbūna nuo 4 iki 6 dienų. Orui atšalus, virškinimo procesas smarkiai sulėtėja, o tai krokodilui ne itin malonu. Taigi, jeigu alkanas krokodilas atsisako gardaus kąsnio, artinasi oro atvėsimas. Jis geriau pasirenka badą negu kamuojančius skausmus.
Jautriai reaguoja į meteorologinių elementų pasikeitimus paukščiai. Jie jaučia tiesioginį ir išsklaidytą Saulės spinduliavimą, jų organizmas labai jautrus elektromagnetiniam spinduliavimui. Ypač ryškiai saulės spinduliavimas kinta pavasarį ir rudenį, kai keičiasi šaltasis ir šiltasis metų laikai. Paukščiai į meteorologinių elementų kitimus reaguoja, atrodo, iš anksto. Tai rodo jų elgsena ir kasmetinių kelionių laikas.
Masinių perskridimų metu plunksnuočiai praranda orientaciją, kai veikia stiprus elektromagnetinis spinduliavimas. Skrendančių paukščių būriai radijo stočių veikimo zonoje pasimeta, ir paukščiai vėl randa teisingą kelią tik už 15—20 km nuo radijo bangų srauto veikimo centro. Pasitaikė atvejų, kai pavasarį Baltijos jūros salų paukščiai vėlavo išskristi dėl rūko.
Dažnai šiltą rudenį paukščių kelionės trunka ilgai. Užtat artėjantys šalčiai ir sniegas pagreitina jų išskridimą, nes sumažėja maisto atsargos. Didžiųjų narų kelionės (jie paprastai išskrenda lapkričio mėnesį) kasmet rodo žiemos pradžią. Tačiau švelniomis ir mažai sniegingomis žiemomis narai pasilieka žiemoti netoli didelių upių, neužšąlančių ežerų.
Kinų valstiečiai dažnai akvariumuose laiko žuvį rubuilį. Esant giedrai, jis glūdi dugne. Artinantis debesuotam orui, rubuilis plaukioja išilgai akvariumo sienų ir judina uodegos peleką. Prieš lietų žuvis vikriai plaukioja horizontalia ir vertikalia kryptimis. Klaidos prognozėje iš šimto atvejų pasitaiko tris keturis kartus.
Barometrinio slėgio pasikeitimams labai jautrus ir šamas. Paprastai jis gyvena gilesniuose vandens sluoksniuose ir į upės paviršių išplaukia tik orui keičiantis — prieš darganą arba perkūniją. Aukšlė dažnai prieš lietų arba audrą, gaudydama vabzdžius, iššoka iš vandens: tuo metu uodai ir muselės yra arčiau vandens ir lengvai tampa aukšlės laimikiu.
Plačiai paplitusi nuomonė apie gyvūnų gebėjimą numatyti orus ne keliolikai valandų į priekį, o ištisam mėnesiui ar net sezonui. Taigos gyventojai žino, jog pavasarinio sniego tirpsmo trukmę galima numatyti iš to, kur lokiai rudenį įsitaiso guolius žiemai. Jeigu lokiai savo guolius įsirengia aukštesnėse vietose, vadinasi, pavasarį sniegas tirps greičiau ir žemesnės vietos patvins.
Parengta pagal fizika.lm.lt.
