Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (176)
Fotografo užfiksuotas suluošintas šerniukas
Viliaus Paškevičiaus nuotr. / Fotografo užfiksuotas suluošintas šerniukas

Gamtos fotografo akimis: šerniukas, kuriam gyventi liko kelios dienos

Socialiniame tinkle „Facebook“ plinta jautri sužaloto šerniuko istorija, kuria dalinasi Kauno gamtos fotografas Vilius Paškevičius. GRYNAS.lt jau yra publikavęs daug skaitytojų dėmesio sulaukusią šio fotografo nuotraukų galeriją apie mangutų šeimyną. V. Paškevičius aprašo šių nuotraukų istoriją:

„Tai nuotraukos, kurioms negalėjau pritaikyti nei vieno savo albumo, tad sukūriau naują, bet geriau būtų, jei to išvis nereiktų ir gal geriau, jei šiandien visai nebūčiau ėjęs į mišką... Ką gi, liūdna istorija nuo pradžių.

Prisiminęs liūdnus šernų genocido reikalus (manau, kad šernai naikinami finansiniais sumetimais), pagalvojau, kad gal tai buvo paskutinis kartas, kai stebėjau šiuos žvėris gamtoje...
Citata

Priešistorė labai standartinė - išėjau į mišką (Kleboniškis, Kauno raj.) su fotoaparatu, neturėjau
labai konkrečių planų. Taip tiesiog vaikštant, paprastai pavyksta daugiau pamatyti, bet mažiau
nufotografuoti. Paprastai gyvūnai tave pamato ar kitaip pajaučia pirmi, tuomet pradeda bėgti (skristi) ir tik tada tu juos pamatai. Taip atsitiko ir šį kartą, beveik iškart įžengus į mišką. Broviausi per
tankų mišką su fotoaparatu ant trikojo, todėl sukėliau nemažai triukšmo, dėl ko išbaidžiau tris
stirnas. Jau ankščiau sakiau, kad jei ne jų „šviečiantys“ užpakaliai, tai pamatyčiau jas daug rečiau.

Panašiai nutiko, kai aš čia pat vaikščiojau lygiai prieš savaitę, kuomet vėl kažką pabaidžiau, pamačiau judesį tankmėj, baltų užpakalių neįžiūrėjau ir supratau, kad judančių yra daugiau nei vienas. Žvėreliai lyg ir maži pasirodė, bandžiau spėlioti gal kiškių pora, gal dar kažkas iš mažųjų.

Tada pamačiau kad tankmėje yra dar ir trečias, kuris kiek sujudėjęs sustingo vietoje. Aš sustingęs buvau jau kelios sekundės ankščiau, be to, buvau apsirengęs kamufliažinę aprangą, tai tas kažkas manęs negalėjo matyti. Taip laukėme kelias sekundes, kol kiek atokiau pamačiau kur kas didesnį ir tamsesnį judėjimą.

Šerniukas! Labai apsidžiaugiau, nes supratau, kad tai rimta proga geroms nuotraukoms, kol tas nieko nemato. Bet tuo pačiu labai nerimavau ir dėl suaugusių, nes labai nenorėčiau atsidurti vienoj linijoj tarp suaugusios šernės ir jos vaiko.
Citata

Iškart pasibaigė žaidimas „atspėk žvėrį“, o teisingas atsakymas buvo - šerniukai su mama. Šitie žvėrys prastai mato, bet gerai užuodžia. Didysis šernas kiek pašnorpavo nosį pakėlęs, vieną kartą garsiau sukriuksėjo ir pasileido lengva ristele tolyn nuo manęs. Nufotografuoti nebuvo šansų, bet džiaugiaus nors tokiu susitikimu, o prisiminęs liūdnus šernų genocido reikalus (manau, kad šernai naikinami finansiniais sumetimais), pagalvojau, kad gal tai buvo paskutinis kartas, kai stebėjau šiuos žvėris gamtoje...

Bet grįžtu į šiandieną. Pravaikščiojus pusę dienos, be jokių rimtesnių rezultatų, vistiek buvau laimingas, nes pirma - oras buvo puikus, antra - prisiklausiau/prisižiūrėjau visokios smulkmės iš paukščių pasaulio. Einant gražiu, nes brandžiu mišku (tokį jau beveik visur iškirto), pastebėtas judesys, kaip visuomet, „išjungė kojas“ ir šį kartą aš buvau greitesnis. Toliau viską daryti reikia labai lėtai, taip ir dariau - iš lėto, kiek galima žemiau, pastačiau trikojį su fotiku ir pažiūrėjau pro vaizdo ieškiklį.

Šerniukas! Labai apsidžiaugiau, nes supratau, kad tai rimta proga geroms nuotraukoms, kol tas nieko nemato. Bet tuo pačiu labai nerimavau ir dėl suaugusių, nes labai nenorėčiau atsidurti vienoj linijoj tarp suaugusios šernės ir jos vaiko. Tas gali būti pavojinga sveikatai ir technikai. Tad kiek dairydamasis, vis tiek bandžiau fotografuoti, filmuoti. Šia prasme situacija buvo labai prasta, nes stovėjau tiesiai priešais ryškią saulę, o kadangi žvėrelis mažas, tai vis kažkas užstodavo, be to, jis nei sekundei nenustodavo darbuotis knysle, tad dažniausiai galva vis išeidavo susiliejusi. Gerų kadrų taip ir nepadariau, bet tas mažai reikšminga...

Labai greitai ateis tas laikas, kai apsilankę miške nerasim šerno. Tik labai maža dalis žmonių gamtą vertina labiau, nei ekonomiką ir jei netyčia tu esi vienas toks iš ypač deficitinių, galbūt norėsi pasisakyti už tai peticijoje.
Citata

Kas vis labiau man neatrodė normalu, tai kad prie šerniuko neateina nei vienas, nei suaugęs, nei jaunas žvėrelis. Taip gamtoje nebūna, tokio amžiaus šerniukai po viena niekados natūraliai nelieka. Džiaugsmą vis labiau keitė nerimas, o ypač po to, kai pamačiau jog šerniukas keistai striksi, šlubuoja.

Netrukus įžiūrėjau, kad viena priekinių kojyčių tabaluoja ir visiškai nefunkcionuoja. Ji buvo beveik nuplėšta. Iš gražios nuotykių dramos viskas virto į šlykštų siaubo trilerį. Mintyse pradėjau dėlioti delionę... Šerniukui  „pavyko“ išgyventi dvikojų paspestą pasalą-ataką, kurios metu jį tik kliudė kulkos, o jo šeimynos mėsytė, ko gero, jau guli laboratorijoj, o kažkas džiaugiasi laikinu erekcinės disfunkcijos pagerėjimu ir piniginės pastorėjimu.

Tapo aišku - šerniukas čia yra vienas. Fotografuoti jau nesinorėjo, nustojau slapstytis. Žvėrelis mane pastebėjo, bet jis dar per mažas ir per kvailas, kad deramai reaguotų į pavojus, jis tik žiūrėjo į mane, bet nelabai suprato, kas aš toks. Aš vis dar buvau atsitūpęs, tai toks kupstas jį mažai gąsdino. Vis tik striksėdamas ant trijų kojyčių kažkiek pabėgo į šoną, bet paskui aš prisėlinau dar arčiau, o jis vėl manęs nematė. Dar kiek paaręs žemę jis vėl į mane žiūrėjo, gal labiau į objektyvo skylę, bet tas jį mažai veikė. Aš daugiau nei 20minučių su juo draugavau. Vėliau jis patraukė į netoliese esantį šabakštyną, tai maniau, kad daugiau jo ir nematysiu, bet po kelių minučių vėl išvydau po eglute kažką knisant. Nutartiau palikti fotoaparatą ir pamėginti prieti arčiau.

Kas vis labiau man neatrodė normalu, tai kad prie šerniuko neateina nei vienas, nei suaugęs, nei jaunas žvėrelis. Taip gamtoje nebūna, tokio amžiaus šerniukai po viena niekados natūraliai nelieka.
Citata

Netoli jo buvo sena eglė storu kamienu, aš judėjau iš tos pusės, kad mane ta eglė užstotų. Kai prisėlinau prie pat eglės ir pažvelgiau iš už jos, šerniukas buvo gal už dviejų metrų. Jis gulėjo išraustoje duobutėje po eglute ir lazdynu. Nutariau jo netrukdyti ir tyliai atsitraukiau. Daugiau jo nemačiau. Fotografuoti daugiau nesinorėjo, jaučiausi šlykščiai, patraukiau link namų.

Išėjimas į gamtą turėtų būti kaip teigiama terapija, po kurios pasiilsi dvasiškai (mano atveju, visuomet pavargstu fiziškai tampydamas 9 kilogramų  fotoaparatą su kojom (trikoju)), bet kuo toliau, tuo baisiau man ten eiti. Su žmonių žudomais gyvūnais dažnai nesusiduriu, bet vis naujai išnaikintos jų buveinės jau tapo norma.

Ir kai kiekvienais metais jų randi vis mažiau, kiekviena nauja kirtavietė darosi vis baisesnė. Tai vystosi į tam tikrą fobiją, kai bijai įžengti į mišką ir vėl rasti naują šimtamečių medžių skerdyklą ar vieną dieną ateiti ir jau nieko nerasti.

Labai greitai ateis tas laikas, kai apsilankę miške nerasim šerno. Tik labai maža dalis žmonių gamtą vertina labiau, nei ekonomiką ir jei netyčia tu esi vienas toks iš ypač deficitinių, galbūt norėsi pasisakyti už tai peticijoje.

GRYNAS.lt jau yra rašęs apie peticiją, kuria raginama sustabdyti šernų medžioklę Lietuvoje.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Skaitomumo indikatorius

157417893
Tiek kartų perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaičiuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaitė publikacijų nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)

Apklausa

Copyright © 1999-2016 DELFI. All rights reserved.  Atsakomybės apribojimas