Kas gali būti maloniau, mieliau, linksmiau nei stebėti nerūpestingą jaunų žvėrelių gyvenimą? Bet tik kaip tai pamatyti? Elniukus, stirniukus, kiškiukus gali užtikti tik pirmomis gyvenimo dienomis, kol jie dar bejėgiai, baikščiai slepiasi žolėse, bet jau po savaitės tik jų uodegas tepamatysi. Daug lengviau aptikti tuos gyvūnus, kurie vaikus veda urvuose ar olose.
Vilkai ir lūšys reti, itin atsargūs, labai atsakingai pasirenka vietas vaikams vesti, tad visoje šalyje gal tik vieną kitą gyvenamąją vietą kas nors atsitiktinai randa. Barsukai – atsargūs ir paslaptingi, aktyvūs tik naktį, dieną žemės paviršiuje pasirodo nereguliariai ir labai trumpam, tad jų jauniklių valiūkiškom išdaigom nepasigėrėsi. Maži usūriniai šunyčiai išsiduoda gailiai vaitodami, atrodytų, lyg miške paliktas vaikas verktų, tačiau jų gyvenamas vietas sunku rasti, o jei dar kur prašaliečio pėdas tėvai pajus – kaipmat mažylius į naują vietą perneš.
Užvis lengviausia aptikti ir stebėti lapiukus. Labai dažnai lapės olas išsirausia griovių šlaituose, senose apleistose sodybose, sausuose kalvelėse, dirvonuose. Lapiukai paprastai neužsibūna ilgai olose: jau sulaukę trijų keturių savaičių amžiaus persikrausto į netoliese esančias rąstų rietuves, šakų ar akmenų krūvas, kelio pralaidas, kur jiems erdvu ir saugu – puikiausia vieta gyventi ir siausti.
Maži lapiukai labai nerūpestingi ir, kol nepatiria, jog žmogus jiems kelia pavojų, visiškai jo nebijo. Lapiukai aktyvūs ištisą parą, ypač mėgsta pasnausti kaitriuose rytinės saulės spinduliuose. Stojus kaitrai, dažniausiai slepiasi pavėsyje, oloje ar kitoje priedangoje. Pavakare, leidžiantis saulei ir vėstant orui, kada tušti pilveliai ima urgzti ir jaunikliai laukia nesulaukia su grobiu pasirodančių tėvų, dažniausiai prasideda lapiukų ristynės-gaudynės. Tai ir mankšta, ir medžioklės įgūdžių lavinimas, ir būsimo socialinio statuso užsitikrinimas. Matant tokį nerūpestingą lapiukų šėlsmą, dažnai iš jaudulio ir akys sudrėksta... Pasigėrėkime lapiukų portretais.
