Burnotis – vienas iš nuostabiausių nepelnytai pamirštų augalų

Burnotis– vienas iš nuostabiausių nepelnytai pamirštų augalų. Graikiškai vadinamas amaranthos – nevystanti gėlė. Iš tikrųjų šis augalas retai kada nuvysta, o ir sudžiuvę jo žiedai nepraranda estetinio grožio.

Burnočių auginimo istorijoje gausu mįslių. Žinoma, kad šis augalas patraukė žmonių dėmesį jau prieš 8000 metų. Kažkada plačiai papli­tęs po visą Žemės rutulį burnotis vėliau tapo užmirštas ir tik legendos bei padavimai priminė apie nemirtingą gėlę. Senovės graikams burno­tis buvo nemirtingumo simbolis, majams ir inkams jis buvo maistas, actekams – dievas.

Burnočiu - dvasias vaikyti, ligas gydyti

Kodėl toks populiarus senovėje buvęs augalas, vėliau tapo pamirš­tas? Kai kas senovės indėnų civilizacijos sunykimą sieja su burnočių su­nykimu. Burnočius aktyviai naikino ispaniški konkistadorai, vadinda­mi juos „velnio augalu“, nes burnočiai tradicinėje indėnų religijoje buvo naudojami ir „piktoms dvasioms išvaryti“.

Dabartinis burnočių atgimimas prasidėjo praeito šimtmečio septin­tojo dešimtmečio viduryje. Daugelyje pasaulio šalių pradėta jų selekci­ja. Ypač daug dirbama JAV, Kinijoje, Čekijoje, Rusijoje.

Burnočiai garsėja ne tik kaip maistas, bet turi ir unikalių vaistingų­jų savybių. Rusijoje pavyko sukurti burnočių aliejaus (geriausio pasau­lyje imuninės sistemos aktyvatoriaus, slopinančio vėžinių ląstelių vys­tymąsi) gamybos technologiją.

Burnočiai lėtina senėjimo procesą, ma­žina cholesterolio kiekį kraujyje, gydo tuberkuliozę, bronchitą ir pneu­moniją, psoriazę ir egzemą, lėtinę skrandžio opą, nudegimus, aterosk­lerozę, stenokardiją ir daugelį kitų negalavimų. Gydomąja galia burno­čiai prilygsta ženšeniui arba auksiniam ūsui, o maistine verte lenkia vi­sas šiuo metu egzistuojančias pasaulio augalijos rūšis.

Lietuvoje burnočiai pradėti tyrinėti nuo 1978 m., kai Žemdirbystės institute gauti pirmieji burnočių sėklų pavyzdžiai (Dotnuva, A. Svirs­kis). Iki šiol šalyje ištirta keliasdešimt rūšių ir veislių, trys sukurtos ir registruotos. Plačiai augindami burnočius Lietuvoje išvengtume genetiškai modifikuotų augalų invazijos į šalies laukus ir mūsų skrandžius.

Ir dekoratyvinis augalas, ir trąša

Burnotis priskiriamas dviskilčių (Dicotyledones) klasei, gvazdikažiedžių (Caryophyllidae) eilei, burnotinių (Amaranthaceae Juss) šeimai, burnočių (Amaranthus) genčiai. Tai – vienamečiai žoliniai, lapuoti, su išvystyta liemenine šaknimi, kuri turi didelę siurbiamąją galią, augalai. Dabar yra selekcionuotos 4 burnočių grupės: salotiniai (lapiniai), grūdiniai, dažiniai ir dekoratyviniai.

Burnočiai gali augti įvairiomis klimato sąlygomis ir įvairiuose dirvožemiuose. Geriausiai auga derlingose priemolio dirvose. Burnočiai vis plačiau pradedami naudoti kaip trąša ir kaip dekoratyviniai augalai.

Burnočių efektyvesnė fotosintezė, intensyvesnė azoto apykaita ir dėl fotosintezės struktūros, funkcionavimo bei fiziologinių-biocheminių metabolitinių procesų ypatumų – didesnis produktyvumas. Todėl burnočiai kaupia vertingus subalansuotus augalinius baltymus. Jų lapai išsidėstę taip, kad neužstoja vieni kitų ir maksimaliai išnaudoja saulės energiją.

Burnočių maistingumas prilygsta motinos pienui

Seniau grūdiniai burnočiai buvo viena iš svarbiausių maistinių augalų rūšių. Burnočių sėklose vidutiniškai yra 15–17 proc. baltymų, 5–8 proc. riebalų ir 3,7–5,7 proc. ląstelienos, t. y. gerokai daugiau, nei kituose varpiniuose javuose.

Labai svarbios žmonių mitybai aminorūgšties lizino burnočiuose yra dukart daugiau nei kviečiuose, tris kartus daugiau nei kukurūzuose ar soruose ir prilygsta sojoms bei karvės pienui. Pagal aminorūgščių balansą burnočiai prilygsta motinos pienui. Šiuose augaluose gausu kalcio, geležies, magnio, fosforo, kalio. Kitaip, nei daugelyje javų rūšių, burnočiuose beveik nėra gliuteninų, kurie daugeliui vartotojų sukelia alergiją.

Bene vertingiausia burnočių sėklų dalis yra aliejus. Jo sėklose yra 6–10 procentų. 76 proc. šio aliejaus sudaro nesočiosios rūgštys, kurios būtinos žmonių mitybai. Vertingiausia šio aliejaus dalis skvalenas sudaro apie 7 proc., t. y. gerokai daugiau, nei kituose aliejuose. Skvalenas – brangus produktas, daugiausia gaunamas iš ryklių kepenų.

Burnočių sėklos primena riešutų skonį ir naudojamos duonos, pyrago, makaronų ir kitų produktų gamyboje.

Lapus ir jaunus burnočių stiebus galima troškinti, virti, šaldyti, konservuoti ar džiovinti. Burnočių salotos – vitamino C, geležies, kalcio ir daugelio mikroelementų šaltinis. Burnočiai yra vertingas, nesunkiai išauginamas ir labai skanus mėsos pakaitalas.

Juos galima naudoti kaip špinatus: kelias minutes pavirinti, troškinti su sviestu ir naudoti kaip garnyrą. Ypač vertingi burnočiai paruošti su sūriu, jų galima dėti į kiaušinienę, sriubas, salotas. Skanūs burnočių šaltibarščiai ir barščiai. Burnočiai – tikriausias vegetariškas delikatesas!

Pastarųjų dešimtmečių moksliniais tyrimais buvo išaiškinta daugybė galimybių burnočius panaudoti gydymui ir ligų profilaktikai. Burnočių aliejus veikia visą organizmą, stiprina imunitetą ir normalizuoja medžiagų apykaitą, turi antisklerotinių ir širdį saugančių savybių, skatina ir gerina imuninės ir hormoninės sistemų veiklą, suriša ir šalina iš organizmo šlakus, radionuklidus ir sunkiųjų metalų druskas.

Informacija parengta pagal prof. Antano Svirskio knygą „Burnočiai – pašaras, maistas, vaistas“. Burnočių sėklų galima įsigyti Lietuvos žemdirbystės institute.