Rūkytas ir česnaku bei kmynais pagardintas Kuršmarių karšis yra tiesiog tapęs pamario vizitine kortele, o ir namuose orkaitėje folijoje troškintą stambų karšį tikrai įvertins kiekvienas gurmanas.
Karšis (Abramis brama) paplitęs beveik visoje Europoje, išskyrus Ispaniją ir Italiją, o Rytuose arealas siekia Aralo jūrą. Karšį rusai įveisė net Baikalo ežere bei Obės ir Jenisiejaus upių baseinuose. Lietuvoje karšį rasime beveik kiekviename ežere, didesniame tvenkinyje bei upėje, kur gausu augalijos ir karšio mėgstamo delikateso – chironomidų lervų, kurios kartu su kitais dugno bestuburiais ir sudaro pagrindinį karšio maisto racioną.
Jauni karšiukai maitinasi zooplanktonu, o ir suaugę tokio pašaro nevengia, jei tik jis yra gausus. Pavasarį išneršę ir jėgas praradę Kuršmarių karšiai dideliais būriais traukia į apysūrę Baltijos jūros priekrantę atsigauti tankiuose planktoninių vėžiagyvių - mizidžių - būriuose. Rugpjūčio mėnesį jie grįžta gerai įmitę ir neatpažįstamai pasikeitę. Nepaisant lėtoko ir taikaus būdo, stambesni karšiai sugeba sugauti ir mažas žuveles, tad spiningaujant neretai griebia plėšrioms žuvims skirtą guminuką ar mažą sukriukę. Karšio burnos aparatas panašus į trumpą straubliuką – tai puikus įrankis iš dumblo įsiurbti delikatesines uodo trūklio lervas ir kitus smulkius dugno gyvius.
Kai vandens telkinio temperatūra pasiekia 15-17 laipsnių, kas nutinka gegužės – birželio mėnesį, būriai karšių triukšmingai neršia tankioje pakraščių augalijoje. Nerštavietėse baltais neršto spuogais pasipuošę patinai vaiko šalin kitas žuvis, taip apsaugodami ikrus, kurių patelės gali išneršti net iki 300 tūkstančių. Jaunikliai išsirita po 12 dienų. Karšiai gali užaugti iki 6 kg svorio, tačiau Britanijoje vienas rekordininkas svėrė virš 10 kg. Gali gyventi apie 25 metus.
Ši žuvis yra pretendentė tapti Lietuvos nacionaline žuvimi. Daugiau informacijos apie konkursą galite rasti organizatorių „Facebook“ paskyroje.
