Pastaraisiais dešimtmečiais į jūras išplaukė vis daugiau, didesnių ir galingesnių žvejybos laivų, tačiau žuvies išteklių sumažėjo. Žuvų sugaunama daugiau, nei jūros ir vandenynai spėja užauginti. Fotografijų parodoje „Atgal į ateitį“ - kaip žvejai ir jų laimikiai atrodė prieš pusę amžiaus ir kaip atrodo dabar.
Buvusį jūrų ir žvejų bendruomenių turtingumą atspindi „Gamtos tyrimų centro“ archyvuose sukauptos fotografijos. Jose matyti, kaip anuomet naudota paprasta žvejybos įranga netrukdė žvejams džiaugtis gausiais laimikiais. Kai kurios nuotraukose užfiksuotos senųjų žvejų sugautos žuvys dėl pernelyg intensyvios žvejybos šiuo metu jau išnykusios.
Šių dienų realijas užfiksavo žvejo, fotografo Corey Arnoldo objektyvas. Fotografijose apžvelgiami visi pramonės aspektai nuo šiuolaikinių tralerių, tradicinės mažos apimties priekrančių žvejybos iki žvejų bendruomenių.
Sturiai – didžiulės žuvys, giminingos eršketams. Jos gali užaugti iki 5m ilgio ir 400 kg svorio. Ankščiau šios žuvys iš Baltijos jūros migruodavo neršti į Nemuno žemupį. Tikslios išnykimo priežastys iki galo nėra žinomos, tačiau lemiamos reikšmės turėjo nesaikinga, barbariška žvejyba ir užtvankų statyba. Paskutinė didesnė žuvis buvo pagauta XIX a. prie Nidos (Gamtos tyrimų centro, Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos archyvų nuotrauka).
Šiuo metu žvejybiniai laivai aprūpinti pažangiausia technine įranga. Pasinaudojant ja, galima sužinoti žuvies rūšį, tunto dydį ir judėjimo kryptį. Naudojant tokias technologijas, žuvys beveik neturi šansų išvengti tinklo (Corey Arnoldo nuotrauka, OCEAN2012).
Dauguma šiuolaikinių žvejybinių laivų yra labai automatizuoti, technologijos didina darbo našumą, todėl mažėja fizinio darbo poreikis. Taip jūroje mažėja ne tik žuvų, bet ir tradicine žvejyba užsiimančių žvejų (Corey Arnoldo nuotrauka, OCEAN2012).
Kuršvaltės – Kuršių marių žvejų burinių valčių bendrinis pavadinimas. Dažnai jos visos klaidingai vadinamos kurėnais, tačiau tai tik vienas iš kuršvalčių tipų. Plokščiadugnės ir plačios kuršvaltės buvo labai stabilios neramiose mariose ir Baltijos priekrantėje praplaukdavo daugelį seklumų, todėl naudotos labai ilgai. Sovietiniam ūkiui kuršvaltės netiko, apie 1960 m. į Vokietiją išvykus daugeliui dar užsilikusių krašto senųjų žvejų, kuršvaltės visai sunyko (Gamtos tyrimų centro, Jūros ekologijos laboratorijos archyvų nuotrauka).
Baltijos jūroje gyvena dvi plekšnių rūšys – jūrinė ir upinė plekšnės. Ties Lietuvos krantais vyrauja upinės plekšnės, o jūrinių plekšnių Lietuvos vandenyse sugaunama labai retai (Corey Arnoldo nuotrauka, OCEAN2012).
Priegauda – tai visas nepageidaujamas laimikis, sugaunamas žvejų verslininkų. Tai gali būti komerciškai mažiau vertingos ar nepaklausios, taip pat per mažo dydžio žuvys, kurių negalima realizuoti rinkoje. Tarp priegaudos neretai pasitaiko paukščių, ruonių ir kitų gyvūnų (Corey Arnoldo nuotrauka, OCEAN2012).
Lenkijos žvejai vis dar pyksta ant Europos Komisijos, kuri parodė savo stiprią valią ir privertė Lenkiją laikytis ES narių sutartų menkių sugavimo kvotų bei deklaruoti tikslų šalyje sugaunamos menkės kiekį. Lenkijos valstybė nedeklaruodavo iki dviejų trečdalių sugautų menkių, o tai labai apsunkindavo menkių išteklių valdymą (Corey Arnoldo nuotrauka, OCEAN2012).
Šiais metais dviem verslinėms pelaginėms žuvų rūšims smarkiai sumažintas leidžiamas sugavimo kiekis (kvotos). Strimelėms kvota sumažinta 28 proc., o šprotams – 30 proc. Šiomis žuvų rūšimis maitinasi menkės, kurių pastaruoju metu daugėja, todėl natūralu, kad jos suvalgo daugiau. Valdant žuvų išteklius būtina atsižvelgti į bendrą ekosistemos būseną (Corey Arnoldo nuotrauka, OCEAN2012).
Lietuvių žvejai Baltijos jūroje daugiausiai sugauna šprotų, tačiau retas šprotas patenka ant mūsų stalo. Absoliuti jų dauguma yra išvežama į Daniją, kur iš šprotų gaminamas žuvų aliejus ir miltai. Šie produktai panaudojami specialiuose žuvų ūkiuose dirbtinai auginamoms lašišoms maitinti. Vėliau tokiuose ūkiuose užaugintos lašišos atkeliauja į mūsų parduotuves. Vienam kilogramui lašišos užauginti reikia iki 5 kg šprotų (Corey Arnoldo nuotrauka, OCEAN2012).
Jūrinė plekšnė nedaug kuo skiriasi nuo mums įprastos upinės plekšnės. Ji aptinkama Skagerako ir Kategato sąsiauriuose bei Baltijos jūroje iki Gotlando salos (Corey Arnoldo nuotrauka, OCEAN2012).
Žvejyba tralais – vienas iš žvejybos būdų, kai dugnu tempiamas specialus tinklas su pritvirtintais svoriais, taip vadinamomis „durimis“. Po kelias tonas sveriančios tralų „durys“ palaiko tinklus atvirus. Jos dugnu tampomos po keliasdešimt valandų. Taip intensyviai „ariamose“ vietose natūralios dugno bendrijos (dumbliai, augalai, koralai ir kt. gyvūnija) beveik neturi galimybės išlikti (Corey Arnoldo nuotrauka, OCEAN2012).
Baltijos menkė – viena pagrindinių verslinių žuvų Baltijos jūroje. Aštuntame dešimtmetyje menkių žvejyba išgyveno savo „auksinį amžių“, tačiau 1992 m. žlugo. Tam įtakos turėjo smarkiai padidėję menkių žvejybos pajėgumai ir prastėjanti Baltijos jūros ekologinė būklė. Džiugu, kad Europos Komisijos iniciatyva sudarius ilgalaikį menkių išteklių valdymo planą, šios žuvies bent jau rytinėje Baltijos jūros dalyje daugėja (Corey Arnoldo nuotrauka, OCEAN2012).
Žvejo profesija buvo viena sudėtingiausių ir mažiausiai nuspėjamų profesijų, tačiau tai buvo geidžiamas amatas. Dabar žveju retas benori būti, kadangi žvejų yra per daug, kad visiems užtektų laimikio, o dabartinis žvejų kiekis ir žvejybos pajėgumai yra dirbtinai palaikomi subsidijų. Todėl kaip vartotojai mes už žuvį sumokame du kartus: vieną kartą sumokėdami žvejams, kad jie žvejotų, o antrą kartą – sumokėdami už pačią žuvį (Gamtos tyrimų centro, Jūros ekologijos laboratorijos archyvų nuotrauka).
Anksčiau žuvies gausu buvo ne tik Baltijos jūroje ar Kuršių mariose, bet ir Lietuvos ežeruose bei upėse. Šiuo metu tiek jūros, tiek ežerai ir upės kenčia nuo tos pačios problemos – žuvų pergaudymo ir brakonieriavimo (Gamtos tyrimų centro, Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos archyvų nuotrauka).
Nors anksčiau žvejų įranga nebuvo tokia efektyvi, laimikiais jie nesiskundė. Šiais laikais dėl technologijų pažangos daug kas pasikeitė ir žvejyboje – laivai greitesni, patogesni ir galintys išplaukti į jūrą nepalankiomis sąlygomis, žvejybos įrangai pradėti naudoti nauji ilgaamžiai ir stiprūs pluoštai. Šie visi pasiekimai sumažino fizinio darbo poreikį, dėl to pradėjo mažėti ir nykti žvejų bendruomenės (Gamtos tyrimų centro, Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos archyvų nuotrauka).
Anksčiau žvejai sugaudavo daugiau stambių žuvų. Tai nenuostabu, nes ir žvejybos intensyvumas buvo mažesnis. Ne viena moksline studija jau išsiaiškinta, kad žvejai, gaudydami žuvis, nesąmoningai vykdo kryptingą jų atranką – išvengti tinklų didesnę galimybę turi lėčiau auganti ar pailgos formos žuvis (Gamtos tyrimų centro, Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos archyvų nuotrauka).
Jau nuo XIX a. Lietuvoje yra dirbtinai veisiami ir auginami upėtakiai. Šiuo metu veisiami ne tik upėtakiai, bet ir lašišos, šlakiai, kurie vėliau paleidžiami ir į upes, taip siekiant atstatyti buvusį lašišinių žuvų gausumą (Gamtos tyrimų centro, Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos archyvų nuotrauka).
Lietuvos priekrantėje tiek ankščiau, tiek dabar žvejai verslininkai sugauna žiobrių. Tai delikatesinė žuvis, nors jos žuvienoje ir daug ašakų. Panemunės gyventojai švenčia pavasarinį žiobrių traukimą – „žiobrines“. Dėl per daug intensyvios jų žvejybos Kuršių mariose žiobrių vis mažėja ir nerštaviečių nepasiekia didelė dalis subrendusių patelių (Gamtos tyrimų centro, Jūros ekologijos laboratorijos archyvų nuotrauka).
Tradicinė žvejyba Europoje nyksta dėl modernių žvejybos įmonių konkurencijos. Lietuvoje tradicinė žvejyba taip pat merdi, nors iš tokių mažų įmonių visada galima nusipirkti šviežesnės ir kokybiškesnės žuvies. Šį tradicinį lietuvišką verslą, kaip ir žuvies išteklius, būtina išsaugoti ateities kartoms (Gamtos tyrimų centro, Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos archyvų nuotrauka).
Parodos „Atgal į ateitį“ organizatorių teigimu, dabar žmogus tiek ištobulino savo įrankius ir technologijas, kad žuvims nebelieka šansų pasprukti. Žuvų išteklių eikvojimą Europoje bandoma reguliuoti jau ne vieną dešimtmetį, tačiau tarptautinis kvotų skirstymas ir žvejybos pastangų mažinimas per šiuos metus neatnešė tikėtos naudos. 2013 m. keisis Europos Sąjungos bendroji žuvininkystės politika. Tikimasi, kad Lietuvos ir kitų ES narių valdžios atstovai sugebės tai pakeisti. „Mes norime Baltijos jūros tokios, kokia ji buvo prieš 50 metų – pilnos žuvies ir su gyvybingom žvejų bendruomenėm,“ – sakė parodos koordinatorius, „Lietuvos gamtos fondo“ aplinkosaugos specialistas Robertas Staponkus.
Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija suskaičiavo, kad 52 proc. pasaulio žuvies išteklių yra visiškai išeikvoti, o dar 28 proc. – pereikvoti arba ženkliai sumažėję. Kai kurie mokslininkai prognozuoja, kad jei dabartinės žvejybos ir žuvies suvartojimo tendencijos nesikeis, komercinių žuvų vandenynuose neliks jau 2048 metais.
Nuotraukų parodą pristato „Lietuvos gamtos fondas“ kartu su nevyriausybinių aplinkosauginių organizacijų aljansu „OCEAN2012“.
Ji Lietuvos jūrų muziejuje bus eksponuojama iki liepos 8 dienos. Atidarymo dieną, birželio 8-ąją (trečiadienį), nuo 13 iki 13:30 val. įėjimas į muziejų - nemokamas.
