Palangoje, „Atostogų parke“ viešintis pirties meistras iš Maskvos dalijasi savo patirtimi ir atskleidžia tikros pirties subtilybes. Pasak jo, jam galima užduotį bet kokį klausimą, susijusį su pirtimis, net patį klastingiausią, - jis vis tiek sugebės atsakyti.
- Nuo ko prasidėjo Jūsų kaip profesionalaus pirtininko kelias?
- Jau penkiasdešimt metų esu vienaip ar kitaip susijęs su pirtimis. Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Pirmą kartą pirtyje apsilankiau su tėvu, kai man dar buvo penkeri. Dabar man kiek per penkiasdešimt. Tačiau rimtai ir profesionaliai šia veikla susidomėjau prieš penkioliką metų. Būtent tuo laiku Rusijoje prasidėjo naujas judėjimas, žmonėms buvo leista atsikvėpti ir išreikšti save kaip asmenybes. Atsiradus žodžio laisvei žmonės pradėjo užsiimti tuo, ką iš tiesų sugeba ir tuo, kas jiems teikia džiaugsmą.
- Kur tobulinotės ir mokėtės pirties meno?
- Kada mes sakome žodį „mokytis“, jau pačiame jame slypi atsakymas. Ką reiškia mokytis? Tai mokyti patį save. O per mokymąsi stebint pasaulį, bendraujant su žmonėmis, perimant jų patirtį, įgauni išsilavinimą. Rusijoje tokia aukštoji mokykla, kurioje būtų mokoma pirtininko profesijos neegzistuoja. Tačiau aš siekiu tai pakeisti. Tiesa, Lietuvoje veikia Pirties-SPA federacija. Su šios organizacijos vadovu Vladu Jokubausku mes glaudžiai bendraujame jau šešerius metus. Jis atvyksta ir pas mus į Maskvą, kur organizuojami dideli pirties festivaliai. Bendraujame, keičiamės informacija, dalijamės patirtimi. Tokiu būdu ir mokaisi bei įgauni daug naudingos patirties.
- Ne ką mažiau reikšminga Jūsų gyvenimo dalis – televizinių laidų kūrimas apie sveiką gyvenimo būdą ir visa tai, kas susiję su pirtimis. Kaip televizija atėjo į Jūsų gyvenimą?
- Grįžęs iš kariuomenės įstojau į kinematografijos institutą. Iki tol mokiausi Žurnalistikos fakultete, bet iš ten išėjau dėl nepalankios ideologinės platformos, kuri vertė daryti tai, kas būtina valdžiai. O aš esu laisvas žmogus, visada darau tai, ką noriu. Todėl įgyjau režisieriaus-operatoriaus išsilavinimą. Be pirčių dar fotografuoju bei dėstau fotografiją.
- Ką veikiate Lietuvoje?
- Turiu ne vieną tikslą. Pirmasis tikslas susijęs su sveikata. Turiu nedidelių problemų, čia gydausi ir manau, kad jas čia paliksiu. Kitas tikslas – mano veikla. Be visa ko, esu žurnalo „Poilsis Rusijoje ir kaimyninėse šalyse“ specialusis korespondentas. Aš renku informaciją ir ją pateikiu skaitytojams. Lietuva mane domina kaip reabilitacijos centras, kur žmonės atvažiuoja su savo problemomis ir išvažiuoja visiškai pasveikę.
Tačiau prieš ką nors rašydamas ar rekomenduodamas, visada viską išmėginu savu kailiu. Man Lietuva - tarsi „Bounty“ šalis. Net nejauti, kad esi užsienyje, atrodo, jog atvažiavai į paprasčiausią užmiestį, kuris nutolęs nuo namų 10 kilometrų.
- Pasirinkote gydymą Lietuvoje. Ar Rusijoje nėra panašių reabilitacijos centrų?
- Yra ir pakankamai. Nemažai centrų turi savo geoterminio vandens šaltinius. Tačiau juose pasigendu komforto. Man čia patinka, čia jaučiuosi tikrai patogiai. Apskritai, kalbant apie sveikatingumo centrus, juose ypatingai svarbu suderinti romantikos bei patogumo elementus.
- Pakalbėkime apie pirtis. Paprastai pirtys yra laikomos ne tik „apsišvarinimo“ vieta, bet čia svarbus bendravimo procesas. Netgi egzistuoja atskira „pirties kultūra“. Ar šiandien ji vis dar gaji?
- Dabar jau nekalbama apie pirtis, kaip apie vietą, kurioje žmonės maudosi. Tą jie darydavo senovėje, kada dar nebuvo sukurtos vandentiekio sistemos. Dabar į pirtį žmonės ateina garintis ir pabendrauti. Kitaip tariant, pirtis tapo pomėgiu, kuris tuo pačiu metu suteikia ne tik naujas žinias, malonumą, galimybę bendrauti su žmonėmis, bet ir naudą sveikatai. Būtent pirtyje žmonės apsikeičia savo energijomis. Kalbant apie šią kultūrą, galiu drąsiai teigti, kad Lietuvoje ji yra stipriai išsivysčiusi, o Rusijoje tai dar tik įgauna pagreitį. Būtent savo veikla ten ir bandau šią padėtį pagerinti.
- Kuo ypatinga rusiška pirtis?
- Geras klausimas. Norint suprasti, reikia išsiaiškinti, kuo ji skiriasi nuo kitų pirčių. Paprastai išskiriamos trys pagrindinės: suomiška, rusiška bei turkiška, dar vadinama „Hamam“. Parametrai šiose pirtyse ir skiriasi: suomiškoje saunoje – temperatūra aukšta, tačiau sausa, rusiškoje tiek temperatūra, tiek ir drėgmė yra vienodi, o turkiškoje pirtyje temperatūra daug žemesnė už vyraujančią drėgmę.
- O lietuviška pirtis?
Kartą filmavau laidą apie latviškas pirtis. Čia pasakojau apie rusišką pirtį Latvijoje. Tuomet manęs pradėjo klausinėti, o kodėl rusiška? Čia gi mūsų, latviška. Atsakiau, kad aš ne prieš pakeisti pavadinimą į rusiška-latviška pirtis. Tas pats ir su Lietuva. Tai reiškia, kad lietuviška pirtis yra visiškai tokia pati kaip ir rusiška. Jos yra identiškos, visi parametrai tie patys.
- Bet jeigu parametrai vienodi, tai gal skirtingos garinimosi pirtyje tradicijos?
- Tradicijos skiriasi. Juk ir tautos mūsų skirtingos. Rusijoje pasigendu tokių glaudžių santykių su savo šaknimis. Jos tikrai yra, tačiau Lietuvoje jos labiau palaikomos. Gal dėl to, kad pati valstybė yra maža ir daug kas čia susiję tvirtesniais, glaudesniais ryšiais. Rusija, visgi, labiau daugiatautė valstybė.
