„Sunku buvo tik psichologiškai. Pati idėja neturėti automobilio atrodė patraukli, kai kalbame apie kasdienybę, nes automobilis buvo tapęs savotiška našta. Tačiau neramino situacijos, kai su šeima – žmona ir dviem sūnumis – planuojame savo tolimesnes išvykas. Pastaraisiais metais dažniau vykau į Druskininkus padėti močiutei ir tėvui tvarkantis aplinką aplink namus. Žmonos artimieji gyvena Lazdijuose ir Kaune, mano kita močiutė – Varėnos rajone. Vasarą dažniausiai vykstame prie jūros – į Klaipėdą, Palangą ar net į Rygą bei Jūrmalą. Tačiau tai veikiau išimtys: mano automobilio panaudojimas tikriausiai nesiekė 1-2 proc. laiko. Puikiai suvokiau, kad rasti alternatyvą – tiesiog apsimoka. Švenčių dienomis galutinai pavyko sau tą įrodyti – švęsti Kalėdų, o vėliau ir Naujųjų metų vykome dalinimosi automobiliu“, – pasakojo R. Pacenka.
– O kaip į šią idėją reagavo šeima?
– Šeima tik džiaugėsi atsikračius mašina, nes jiems nepatiko mūsų automobilio odinio salono kvapas (ypač vasarą pakaitinus saulei).
– Ar mintis atsisakyti automobilio buvo nesvetima ir anksčiau?
– Tiesą sakant pirmąjį automobilį įsigijau veikiau dėl artimųjų spaudimo, nei dėl didžiulio poreikio jį turėti. Puikiai išsiversdavau ir be jo. Bet anuomet automobilis dar buvo ir svarbus statuso ženklas. Ir aš suprantu, kad daugeliui žmonių tai vis dar labai svarbu. Aišku, pripažinkime, tuomet dar nebuvo visų dabartinių transporto alternatyvų. Bent jau tokių prieinamų ir patogių kaip dabar. To rezultatas: daugelis žmonių stipriai priprato prie nuosavo automobilio būtent dėl patogumo ir komforto.
– Bet gyvenimas didmiestyje su šeima daugeliui asocijuojasi su nuolatinėmis kelionėmis automobiliu…
– Kai kiekvienai kelionei naudoji savo automobilį, tai ir asocijuojasi, bet mano atveju, įpročiai keitėsi jau anksčiau. Gyvename Šeškinėje, žmona ir aš dirbame skirtingose Vilniaus pusėse. Du sūnūs lanko mokyklą ir darželį šalia namų, tačiau dalis būrelių kiek tolėliau gretimuose mikrorajonuose. Pats dažnai dalį laiko ar ypač sergant vaikams dirbu iš namų, mėgstu keliauti pėsčiomis ar autobusu. Dabartinė miesto infrastruktūra – viešasis bei dalijimosi transportas kartu su nuolatiniu vaikščiojimu pėsčiomis yra puiki alternatyva.
Neseniai svarstėm idėją išsikelti į užmiestį ar mažesnį miestelį – kaip sveikesnę alternatyvą. Žinote, dėl švaresnės ir sveikatai palankesnės aplinkos. Visgi nusprendėme likti Vilniuje esamame bute, nes užmiestyje ar mažesniame miestelyje esi priklausomas nuo savo automobilio arba labai apribotas. Paradoksalu, tačiau ir vaikščioti pėsčiomis užmiestyje mažiau paskatų.
– Vaikščiojimas pėsčiomis nieko nekainuoja, bet visos kitos alternatyvos juk tuština šeimos biudžetą neblogiau už degalus?
– Norint lyginti išlaidas automobiliui su alternatyvomis jam, reikia lyginti pilna apimtimi. Turiu tokį pastebėjimą iš gamybos verslo. Senamadiški vadovai kartais perdėm taupo kiekvieną iš papildomų kaštų, o neefektyvaus darbo jėgos ir įrangos eksploatavimo dažnai neįvertina. Taip ir su alternatyvomis automobiliui – vienkartinės išlaidos atrodo didokos, lyginant tik su degalų sąnaudom. Bet būtina įvertinti ir paties automobilio kainą, išlaidas draudimui, padangų keitimui ir remontui. Kur dar parkavimo mokesčiai mieste ar kitos netikėtos išlaidos…
– Tai šiuo metu esate visiškai priklausomas nuo „Bolt” paslaugų?
– Nenoriu ir nesu priklausomas nuo vienos platformos – išbandau ir kitus tiekėjus, naujai atsirandančias alternatyvas. Žinoma, su pavežėjais ir „Bolt Drive” keliauju dažniau, nes paskyroje vis dar turiu solidų kreditą, tačiau tai nepakeitė mano kasdienių keliavimo įpročių. Vis dar teikiu pirmenybę vaikščiojimui bei viešajam transportui, o automobiliu keliauju skubėdamas arba turėdamas įveikti didesnį atstumą. Tikiu, kad mano buvęs automobilis savo dienas baigs naudojamas kur kas prasmingiau ir intensyviau, o aš ir mano šeima visada derinsime geriausias alternatyvas savam automobiliui.
Praėjusių metų rugsėjį „Bolt” paskelbė nupirksianti neefektyviai gyventojo naudojamą automobilį už kreditą pavėžėjimo paslaugoms, kelionėms dalijimosi automobiliais bei elektriniais paspirtukais. Automobilių savininkai pildė specialią formą aprašydami automobilį ir nurodydami pageidaujamą kainą. Įvertinus visus gautus pasiūlymus, iš R. Pacenkos už 2000 eurų vertės paslaugų kreditą buvo įsigytas 2001 m. automobilis „Volvo” S60.
