Smulkieji sparnuočiai maisto gali susirasti iki tol, kol paspaudžia didesni šalčiai, kurapkos – kol neįšalusi ar neapsnigta žemė, vandens paukščiai – kol neužšalę vandens telkiniai, kai kurie plėšrieji ir pelėdiniai – kol laukuose atvirai (ne po sniegu) šmirinėja graužikai, gausu smulkiųjų sparnuočių, vandens telkiniuose būriuojasi vandens paukščiai.
Tačiau paukščius tikrai galite pradėsite lesinti rudenį, kai dar nespaudžia dideli šalčiai ir dar nesninga. Jei sparnuočiai iškart nepuola prie jūsų pasiūlytų vaišių, pradėto gero darbo nutraukti nereikia – paukščiams tuo metu gal dar nereikia šio lesalo, bet tai nereiškia, kad jie jo nepastebi.
Žiemoti besiruošiantys smulkesnieji paukščiai jau žvalgosi, kur galės susirasti maisto, kur didesnės jo atsargos. Kuo anksčiau jie tai sužinos, tuo greičiau susiras susidarius nepalankioms sąlygoms. Paukščiai kasdien apskrenda teritoriją, patikrina maisto atsargas, tad jei lesykloje maisto bus nuolat papildoma, žiemą lankytojų tikrai netrūks. Gerokai padaugėja paukščių lesyklose ir smarkiai lyjant, netikėtai iškritus sniegui ar pašalus.
Kurapkoms palapines-lesyklas ir priedangas nuo sniego reikia įrengti iškritus pirmam sniegui. Plėšriesiems ir pelėdiniams paukščiams, kaip ir daugumai kitų, sunkiausia yra antra žiemos pusė ir ankstyvas pavasaris, kai atlydžius keičia šalnos.
Deja, daugumai žmonių paukščių lesinimas neretai virsta trumpalaike akcija. Žiemos pradžioje neretas imasi šios globėjiškos veiklos, tačiau ne visiems užtenka entuziazmo pabaigti pradėtą darbą. Paukščiai įpranta tose vietose rasti maisto, jas lanko valandų tikslumu. Kartais gali pasirodyti, kad aplink zuja tik kelios zylutės, o dauguma paukščių jau nebegrįš prie įrengto vaišių stalo, bet taip tik atrodo, nes šiuos paukščius vieną nuo kito atskirti yra labai sunku. Žieduojant paukščius lesyklose nustatyta, kad žiemą zylės, ieškodamos maisto, plačiai klajoja po apylinkes, tačiau aptikusios gausesnį maisto atsargų šaltinį, toje vietoje gali pasilikti ilgesniam laikui, neretai ir visai žiemai. Todėl, pradėjus lesinti paukščius, jokiu būdu negalima šį darbą mesti.
Gamtininkas profesorius T.Ivanauskas rašė: „Labdarybė paukščių atžvilgiu turi būti visų pirmiausia protinga ir pasiryžimu paremta. Kitaip geriau jos nepradėti.“ 1937–1938 m. žiema buvo kaip reta gili ir šalta. Klaipėdos krašte susirinko tūkstantiniai būriai kurapkų. Ventės rage paukščius stebėjęs M.Posingis profesoriui pranešė, kad gruodžio mėnesį prie marių susirinko apie 3 000 kurapkų būrys. Vėliau dalis paukščių patraukė į pietus, o kitos liko. Gelbėdamas į bėdą patekusius paukščius, M.Posingis ėmė juos lesinti avižomis ir miežiais.
Jei tik kiek pavėluodavo nunešti grūdų, kurapkos įprastoje vietoje jau laukdavo savo geradario. Daugelis ūkininkų, skatinami gerų norų, taip pat pradėjo lesinti šiuos paukščius, bet nepajėgė jų išmaitinti. Tačiau pradėtos lesinti kurapkos jau prisirišo prie tų vietų. Tą žiemą Klaipėdos krašte nuo šalčio ir bado žuvo apie 8–10 tūkst. kurapkų. Palyginimui galima pasakyti, kad Lietuvos ornitologų draugijos duomenimis, 1999–2001 m. šalyje iš viso gyveno 10–20 tūkst. porų kurapkų.
Lietuvos ornitologų draugijos inf.
