Meilė trunka vienerius metus

Kad ir kaip ciniškai skambėtų aforizmu tapęs ūžautojo Frederico Beigbederio romano pavadinimas „Meilė trunka trejus metus", mokslininkams tenka sutikti, kad prancūzo išplėtota teorija pagrįsta. Metai euforijos, metai švelnumo, metai nuobodulio ir - baigta.

Italų iš Pavijos universiteto Molekulinės medicinos tyrimo centro gauti rezultatai patvirtina, kad romantinės meilės euforija išgaruoja jau po metų. Pamenate pirmąjį Beigbederio veikalo skyrių? „Iš pradžių viskas gražu (...). Kiekviena diena atplukdo savo stebuklų krovinį. Dar niekas Žemėje nėra patyręs tokio malonumo. Laimė egzistuoja..."

Tikrai, iš pradžių drėksta delnai ir norisi skraidyti. Tai įsimylėjimas. Jo pojūčiai kūne gali trukti apie metus, ne ilgiau. Tai rašoma žurnale „Psychoneuroendocrinology". Viską kontroliuoja susižavėjimo, meilės euforijos molekulė NGF (angliško pavadinimo Nerve Grovvth Factor santrumpa).

Nervų augimo faktorių atrado žydų kilmės italų mokslininkė Rita Levi Montalcini, 1986 metais apdovanota Nobelio medicinos premija. NGF - proteinas, reguliuojantis tam tikrų nervinių ląstelių procesus, įsimylėjėlių kraujyje jo aptinkama itin daug, kur kas daugiau nei, tarkim, viengungių ar seniai susituokusių asmenų kraujyje. Galbūt dėl jo žarstomi ne visada pagrjsti pažadai, ryžtamasi neįmanomiems žygiams ar net jaučiama priklausomybė nuo mylimojo.

Laimė ar nelaimė, laikui einant biocheminiai procesai keičiasi. Mokslininkai įsitikino, kad po metų buvusių įsimylėjėlių kraujyje ankstesnės NGF koncentracijos nebelieka. Romantizmas išblėsta, išvesta. Gal tokį neurobiologinį mechanizmą galima palyginti su liga, kuri praėjus pirmajai - ūmiajai stadijai tampa chroniška? Kad ir kaip ten būtų, psichoneuroendokrinologija turi ką tyrinėti.