Pirmiausia trūksta elementaraus pakantumo ir paprasčiausio žinojimo. Aišku, nuomonė iš asmeninės perspektyvos yra sveikintinas dalykas, tačiau rašant į spaudą net ir objektyvumo nesiekiantį straipsnį, reikėtų pabandyti išlikti korektišku faktams, kitiems visuomenės nariams ir savo eskaluojamai temai. Savo straipsnyje pabandysiu polemizuoti gerb. Jauniui, kad kažkurie teiginiai, kurie yra susiję su tam tikromis politinėmis, estetinėmis ir socialinėmis temomis, neliktų pateikti tik subjektyviai iš vieno žmogaus rakurso. Tam tikslui šio straipsnio autoriui reiks pacituoti kažkurias charakteringas Jauniaus mintis.
„Į miestus Lietuvoje nevažiuojama tam, kad būtų trokštama miestiškosios gyvasties, miesto kultūros, jo dvasios taip, kaip kad traukiama į Londoną, Berlyną ar (Dievulėliau!) į Niujorką. Lietuvoje į miestus traukiama šiaip sau – iš nuobodulio,“ - tai pirmas charakteringas teiginys, kuris sunkiai gali būti pagrįstas, nes tokiai hipotezei įrodyti reikėtų sociologiškai nagrinėti ne tik Lietuvos miestus, bet ir minėtus pavyzdžius.
Teisybės dėlei reiktų paminėti, o gal paklausti, kas, anot Jauniaus, yra miesto kūrimas? Ar tai tik barų kultūra, apie kurią Jaunius kalbėjo, ar tik tam tikro tipo gyvenamoji aplinka? Ne. Drąsiai galima teigti, kad ir to paties Londono augimas tebuvo industrializacijos rezultatas - miestai Europoje pradėjo sparčiai plėstis XIX a. antroje pusėje., kai ten atsirado darbo vietų, kai žmogus galėjo gyventi pats vienas sau, o ne bendruomenei - tai modernizmo epochoje įvardijama kaip laisvė nuo aplinkos. Aišku, dabar šis procesas kartais vadinamas susvetimėjimu, tačiau nuo XIX a.daug kas pasikeitė. Vis dėlto šis istorinis pavyzdys (tinkantis ir šiandienai, t.p. ir Lietuvai) - viena iš priemonių parodyti, kad miestai kuriasi dėl savo finansinio rentabilumo, edukacinių ir socialinių galimybių. Į miestą tiesiog „kurti“ (neaiški šio žodžio prasmė Jauniaus straipsnyje) niekas nevažiuoja, o miesto kūrimas plačiąja prasme tai ir yra žmogaus savirealizacija, savo galimybių pardavimas už didesnę kainą, patogesnę aplinką, patogesnę būtį plačiąja prasme.
Iš to atsiranda ir barų kultūra, gyvybė miestų centrinėse dalyse ir t.t. Lietuvos miestai (kalbu apie penkis didžiuosius) nėra tiek patrauklūs ir viliojantys žmones ten kurti savo gyvenimą, o per savo gyvenimo kūrimą kurti ir miestą, tačiau čia mažai kaltas lietuvių „vienkiemiškumas“ ar kokios nors kitos kolektyvinės pasąmonės apraiškos.
K. Marxas, dabar dažnai tapatinamas su grobikiška sovietine ideologija, yra suformavęs du garsius ir tarpusavyje sąveikaujančius terminus, kurių nuneigti nesugebėjo ir turbūt nebandė nei vienas vėlesnis sociologas ar filosofas. Tai „bazė“ ir „anstatas“. Bazė yra ekonominis visuomenės pamatas ant kurio stovi kultūra - anstatas. Kad susiformuotų gera įvairiapusė kultūra, reikalingos geros materialinės sąlygos, kurių šiuo metu stokoja mūsų valstybė. Būtent ši priežastis yra kertinė ir miestiškumo plotmėje, kurioje, be abejonės, yra problemų.
„Taigi neįmanoma, išties neįmanoma žmogaus priversti tapti miestiečiu, net jei ir suvarai jį į blokinių daugiabučių džiungles (už tai sovietų urbanistai neabejotinai kenčia nepakeliamas pragaro kančias) Šilainiuose, Lazdynuose ar Laukininkuose“. Ši autoriaus mintis man pasirodė nekorektiška ir greičiausiai pati neobjektyviausia straipsnyje „Lietuvoje miestų nėra“.
Pirmas dalykas, apie tokios tipologijos rajonus Jaunius teišmano tiek, kad jie buvo pradėti statyti Chruščiovo valdymo metu. Verta paminėti, kad daugiabučių namų statyba prasidėjo kur kas anksčiau, dar nesusikūrus Sovietų Sąjungai, jie buvo statomi vakarų Europoje tokiuose miestuose kaip Paryžius ar Londonas. Aišku, jų architektūrinė estetika buvo kitokia ir tai yra natūralu, kad kiekviena epocha įneša savo produktą.
Sovietų Sąjungoje daugiabučių namų statybos idėja gimė apie 1960 metus NER‘o architektų- urbanistų galvose. Tai visų pirma buvo socialinė idėja, kuri turėjo leisti funkcionaliai išnaudoti miesto žemę žmogui apgyvendinti, nepamirštant pagrindinių (ir ne tik) visuomenės poreikių. Neverta dabar plačiai kalbėti apie koncepciją, gimusią jaunų NER narių galvose, tiesiog norėjau pabrėžti Jauniaus straipsnio neatitikimus su tikrove ir pačiame jo straipsnyje. Juk Jaunius aiškiai pabrėžia, kad miesto suvokimas kaip „gelžbetoninių konstrukcijų“ darinys nėra miestietiškas. Tai kodėl tada reikia kalbėti apie urbanistiką, dalyką, kurio išmanymu verta suabejoti? Iš čia kyla dar vienas neaiškumas: kokiu būdu reikia žmogų priversti tapti miestiečiu, jei nė viena jo gyvenamoji aplinka, anot Jauniaus, nėra miestietiška.
Labai įdomu, iš kur jis žino, ką galvoja kiekvienas vilnietis, kaunietis ar kokio kito miesto gyventojas, grįžęs namo po darbo? Ar jis taptų labiau miestietis, jei nerakintų durų, o gal iš viso jų atsisakytų vardan tiesioginio santykio su kaimynais ir visuomene?
Štai čia ir išlenda nesuvokimo problemos, kai žmogus, rašantis apie miestą ir jo fenomeną, neišmano elementarių socialinių ir urbanistinių dėsnių. Reikia paminėti, jog mieste ir ypač šiuolaikinis jaunas žmogus (kalbu ne vien apie Lietuvą, bet ir apie daugelį vakarų pasaulio miestų/didmiesčių), rinkdamasis gyvenimą dideliuose pastatuose, net dangoraižiuose, idant būtų arčiau miesto centro, galbūt renkasi ir nepažinti savo kaimynų. Kam? Ogi tam, kad tas žmogus būtų laisvas bendrauti, leisti laiką su žmonėmis, su kuriais jis turi bendro kažką daugiau nei daugeliu atvejų atsitiktinai susiklosčiusią gyvenamąją erdvę.
Gyvenimas bendruomenėmis kaip tik yra mažo miesto ar kaimo požymis, kur „visi visus pažįsta“, lygiai kaip ir vienkiemių žmonės iš senesnių laikų Lietuvos be kaimynų gyveno ne todėl, kad taip norėjo, o dėl paprasčiausios žemės reformos tarpukariu, kai žemė buvo atimta iš dvarų ir padalyta daugeliui žmonių.
Gerb. Jaunius idealizuoja užsienio kultūrą, pateikia tokius pavyzdžius, kaip Niujorko miesto pulsas. Na, sakyčiau, lyginti mūsų miestus su Niujorku, kuris keletą kartų didesnis už Lietuvą, neprasminga. Kai mieste metropolijoje gyvena 22 mln. gyventojų, tai kultūros buvimas ir nebuvimas jau reikalauja atskiros temos.
Taip pat ir Skandinavijos miestai turi tokį reiškinį kaip daugiabučiai namai, ir ne tik 4-12 butų, kas mums labai gerai žinoma, nes išreklamuota, o pvz.: Stokholmo mieste, apie porą kilometrų nuo centro yra kvartalas, kurį sunku atskirti nuo daugelio Lietuvos miestų sovietinio periodo rajonų. Tokių rajonų Skandinavijoje ne vienas ir ne du. Teko kažkada nagrinėti Skandinavišką moderniąją gyvenamąją urbanistiką, ją lyginant su labiau vykusiais mūsų rajonais, tokiais kaip Lazdynai, Kalniečiai. Tuomet padarėme išvadą, kad mūsiški yra kur kas patogesni ir net humaniškiau orientuoti pasaulio šalių kryptimis ir t.t.
Galima dar ilgai kalbėti apie daugelį ypatybių, būdingų Lietuvos miestams, tačiau svarbiausia šio straipsnio užduotis buvo parodyti, jog net išsakant savo nuomonę dera nors kažkiek pasigilinti į tam tikrus faktus, o ne tiesiog niekinti žmones, kurie gyvena Šnipiškėse kaimiškomis sąlygomis. Ir net minėtu atveju, kuris, sakykime, rodo didelį lietuviškojo miesto trūkumą, sunkiai leidžiama būti tokiu kategorišku, kai nežinai, kaip esamą situaciją pakeisti, ir turint omenyje, kad Šnipiškės - tai istorinis priemiestis, kuris amžiaus pradžioje net turėjo savo vystymosi planą.