Tai, kad Lietuva yra vos ne beviltiška valstybė, o lietuviai – necivilizuoti nevėkšlos mano ir nemažai jaunų žmonių. Pavyzdžiui, studentė Neringa Medutytė savo straipsnyje “Be klozetų, bet užtat su kablais” dalijasi nykiais įspūdžiais apie Lietuvą iš savo pusmetį trukusių kelionių po Ispaniją ir Kaliforniją. Ji išvažiavo pakeliauti, nes buvo iš tų, „kurie nebenorėjo kiekvienos dienos paversti kančia mūsų lietuviškoje visuomenėje“. Pasak Neringos, „nėra Lietuvoje nei alyvuogių, nei vyno, nei sūrių ligos“, nei pakankamai švarių viešųjų tualetų. Žmonės daugiausiai žino ir rengiasi zara ir mango, o „lietuves kerpa vienas kirpėjas ir dažo vieno atspalvio blond‘a“.
Taip, iš tiesų, kaip tvirtina Neringa, Lietuvoje dar trūksta, kad, užėjus norui pakramsnoti „vytintas ir marinuotas alyvuoges ir jas gerklėje vilgyti šlakeliu le ble blion vyno“, už tai nereikėtų „pakloti kelių šimtų litų ir to laikyti baisiai intelektualiu mėnesio įvykiu“. Drabužiai ir batai tikrai yra pastebimai brangesni nei Amsterdame ar Londone, vieni kitų nepažįstantys žmonės dažniausiai nesisveikina, batų pardavėjos neretai piktokos ir arogantiškos, o nemažai užsieniečių ir pačių lietuvių yra linkę manyti, kad pakankamai daug lietuvių moterų yra turtingų vyrų medžiotojos, ir vadina jas barakudomis.
Ok. Bet kas iš to? Ar tai reiškia, kad dėl viso šito ir kitų lietuviškų blogybių bei nepatogumų Lietuva yra blogesnė šalis nei Ispanija ar Nyderlandai, o joje gyvenantys piliečiai – prastesni už, pavyzdžiui, skandinavus, amerikiečius ar airius?
Užsieniečiai su pašaipa ar pasišvilpavimais gali žiūrėti į trumpus sijonus dėvinčias, aukštakulnius avinčias ir ištekėti svajojančias lietuvaites, bet statistika rodo, kad Lietuva yra viena iš pirmaujančių Europoje pagal dirbančių moterų, taip pat pagal moterų verslo lyderių skaičių. Lietuvos moterys yra gerai išsilavinusios, ir dėl vis tebevyraujančių konservatyvių visuomenės stereotipų dažniausiai neša dvigubą karjeros ir rūpinimosi vaikais bei buitimi naštą. Ar dėlto jos vertos užsieniečių pašaipų ir paniekos?
Ir kas artimai bendrauja su lietuviškomis „barakudomis“, jei pirmiausia ne turtingi užsienio verslininkai? Ir lietuvės moterys dažniausiai „barakudomis“ tampa tik po to, kai juos palieka, nes iki tol gyvenimas vyrams būna ypatingai žavus. O kas perka iš Lietuvos nepilnametes mergaites? Ar tik ne apie žmogaus teises ir lyčių lygybę nuolatos pamokslaujantys bei stropiai tėvystės atostogų einantys skandinavai?
Daug lyginamųjų mokslinių tyrimų iš tiesų rodo, kad lietuviai yra pesimistai, nelaimingi, nepasitikintys nei savo valdžia, nei kitais žmonėmis. Vyrams čia, atrodo, ypatingai riesta, nes jie itin linkę į savižudybę bei žymiai ankstyvesnę nei Europos Sąjungos vidurkis mirtį. Ir be mokslinių tyrimų akivaizdu, kad lietuviai, šiuo atveju - daugiausia moterys, taip pat ir išsilavinusios, kasdieniniame gyvenime yra linkę pasikliauti raganomis, būrėjomis, horoskopais ir ekstrasensais.
Tačiau yra objektyvių priežasčių, kodėl lietuviai yra pesimistai ir gana nelaimingi. Tai ir geografinė Lietuvos padėtis, nes gyvename pakankamai šiaurėje, kur daugiau tamsos ir mažiau saulės, ir visada buvome pakraščio valstybė, kur istoriškai kirtosi didesnių tautų interesai. Sunkios istorinės baudžiavinės patirties atmintis, vienaip ar kitaip perduota iš kartos į kartą, taip pat karo ir pokario trėmimai bei autoritarinis sovietinis režimas irgi paliko žymų pėdsaką daugelio lietuvių sąmonėje.
Komunistinė praeitis daugeliui buvusių komunistinių valstybių įvarė nepilnavertiškumo kompleksą. Tačiau į ją reikia pradėti žvelgti ne tik neigiamai, bet ir kritiškai, ir galiausiai iš jos išsivaduoti, kaip kad vokiečiai tik visai neseniai pradėjo išsivaduoti iš savo nacistinės praeities. Ir tą istorinių klaidų naštą dažnai užkrauna ir kitos tautos, bet ar yra tautų, neturėjusių savo „juodųjų“ istorijos puslapių?
Be to, „tobulai“ atrodančios visuomenės kaip Nyderlandai ar Skandinavija, kur viskas tiesiog beveik „idealiai“ sutvarkyta, taip pat turi ir „kitą“ savo pusę. Pernelyg griežtas taisyklių įvairiose srityse laikymasis pagamino tam tikrą statistinio olando, dano ar švedo standartą. Ir tas standartas neretai kur kas ryškesnis nei homo postsovieticus, nes tokių valstybių kaip Lietuva pokomunistinė patirtis kur kas margesnė.
Lietuva taip pat dažnai mirguliuoja žiniasklaidos skelbiamų visokių reitingų ir indeksų (kaip korupcijos suvokimo, demokratijos ar kt.) lentelių apačioje, tačiau mūsų žiniasklaida yra linkusi „apsukti“ žinią, kad ji būtų kuo blogesnė ir skaitomesnė.
Lietuvą galima vadinti provincialia, o lietuvius – visiškais provincialais. Tačiau kiekviena šalis yra savaip provinciali, ir visur yra provincialų. Gyvenimas mažutėse skandinaviškose sostinėse irgi gali atrodyti nuobodus ir provincialus. Ir Niujorke, ir Kalifornijoje bei Holivude provincialumo su visais jaunystės ir tobulo kūno kultais, plastinėmis operacijomis bei sėkmės kultūra yra apsčiai.
Galiausiai pasaulis tapo paprasčiausiai mažas. Baigėsi tie laikai, kai išvažiuoti gyventi, mokytis ar dirbti į užsienį buvo „kažkas tokio“. Keliauti tapo taip pat žymiai paprasčiau ir pigiau. Todėl tie, kurie kompleksuoja dėl Lietuvos „provincialumo“, galbūt patys jaučiasi provincialūs?
Ši ekonominė krizė ypatingai atskleidė visų ankstesnių Lietuvos vyriausybių nepadarytus darbus, klaidas, apsileidimą, neatsakingumą ir korupciją. Lietuva yra verta nemažai kritikos. Kita vertus, krizė gal ir užsitęs, bet mažai tikėtina, kad mūsų šalis politiškai ar ekonomiškai nusiris žemyn.
Senosios demokratinės visuomenės irgi turi savo ydų, tačiau jos bijo kritikos ir dažnai jos nepripažįsta, ypatingai iš neturtingesnių valstybių pusės, nes jos kruopščiai saugo savo susikurtos visuomenės idealą.
Lietuva nėra blogesnė už jas. Ji tiesiog išgyveno sudėtingesnę keleto pastarųjų dešimtmečių istoriją. Paprasčiausiai geriau, kad jos gyventojai ir piliečiai būtų Lietuvos pusėje ir todėl nekompleksuotų nei dėl jos, nei dėl savęs. Gal tai vadinama patriotizmu?