Vyriausybė nieko nelaukus pirmadienį priima nutarimą kreiptis į prezidentą, o šis ilgai netrukęs, tą pačią dieną, priima dekretą pritarti minėtai kandidatūrai. Vyriausybė tuoj pat priima kitą nutarimą - jau prezidento dekreto pagrindu - kreiptis į Seimą prašant pritarimo siūlomai kandidatūrai. Ir Seimas rytojaus dieną, antradienį, be didelių diskusijų patvirtina. Ir kaip jie viską spėja?
Taigi grįžkime prie problematikos. Anksčiau esu rašęs, kad, visų pirma - Europos komisijos narys ne deleguojamas, o rekomenduojamas teikiant kandidatūrą Europos Vadovų Tarybai, antra – kandidatu gali tapti bet kuris darbingas Lietuvos Respublikos pilietis, turintis bendrą kompetenciją, ir jo nepriklausomumas neturi kelti abejonių, trečia - Europos komisijos narys neatstovauja Lietuvos valstybei, o eidamas pareigas yra visiškai nepriklausomas. Lieka išsiaiškinti, kas atstovauja Lietuvos valstybei teikiant pasiūlymą dėl kandidato, antra - kokia tvarka atrenkami kandidatai siūlymui bei kas tai daro?
Šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas siūlant kandidatą
Norėdami išsiaiškinti šį klausimą, turime peržvelgti kandidatūros teikimą reglamentuojančius teisės aktus. Jie yra du. Tai Seimo statuto 180 (23) straipsnis ir Vyriausybės įstatymo 52 straispnis. Pagal Vyriausybės įstatymą ji pasirinkto asmens kandidatūrą siūlo prezidantui, kad šis pritartų, bet kartu, ji turi konsultuotis su Seimu. Visiškai neaišku, prieš pateikiant prezidentui ar po to? Kitas galvosūkis - ką reiškia konsultuotis su Seimu: ar informuoti apie pasirinktą kandidatūrą, ar vesti derybas? To nepaaiškina ir šią procedūrą reglamentuojantis Seimo statuto straipsnis: “Seimas, apsvarstęs pareigūnų, kuriuos į pareigas Europos Sąjungos institucijose teikia Lietuvos Respublika ir kuriems teikti reikia Seimo pritarimo, priima protokolinį nutarimą dėl pritarimo ar nepritarimo tokiai kandidatūrai. Šis protokolinis nutarimas su Seimo nuomone perduodamas Vyriausybei.“
Ir kaip dabar suprasti? Jeigu Seimas nepritars, tai Vyriausybė nebegalės teikti kandidato, o prezidentas juk jau pritarė. Paminėtina ir ta aplinkybė, kad šiame įstatyme apie jokias konsultacijas neina kalba, o Vyriausybės įstatyme nėra net užuominos, kad reikalingas Seimo pritarimas. Įdomiausia, kad abu aptartus įstatymus rengė ir priėmė Seimas. Manyčiau, kad tai puikus teisinio nihilizmo pavyzdys.
Kas atstovauja valstybei?
Pagal dabartinį teisinį sureguliavimą ir realiai susiklosčius įvykiams galime daryti išvadą, kad Lietuvos valstybę atstovauja Vyriausybė. Žvilgterėkime į Vyriausybės įstatymą, kuriame turėtų būti nusakyti visi įgaliojimai. Daugių daugiausiai ką galima rasti - tai įgaliojimai dėl užsienio politikos, kur sakoma – „kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką; užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis;“. Bet ar tai laikytina „užsienio politika“? Peržiūrėje Konstitucijos straipsnius, kuriuose aprašomi Vyriausybės įgaliojimai mes nerandame, kad ji atstovauja valstybę. Taigi nei Konstitucijoje, nei Vyriausybės įstatyme nėra nurodyta, kad valstybę atstovauja Vyriausybė. Konstitucijos straipsniuose taip pat nėra teisinių normų, kurios valstybę atstovaujančia institucija įvardintų Seimą.
Mums lieka vienintelė valstybinė institucija – Prezidentas. Taigi viskas pasakyta Konstitucijos 77 straispnio 2 dalyje - „Jis (Prezidentas) atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų“. Tampa aišku, kad valstybę atstovauja Prezidentas. Taip pat ir santykiuose su Europos Sąjunga. Todėl darytina išvada, kad Europos Vadovų Tarybai siūlyti eurokomisaro kandidatūrą turi Prezidentas, teikdamas ją per Vyriausybę. Ir joks konsultavimasis ar Seimo sutikimas čia nereikalingas.
A.Šemetos kandidatūros parinkimo istorija
Kol kankinausi kūrybinėse kančiose, kaip suregzti šį straipsnį paprasčiau ir aiškiau, valdžios vyrai nesnaudė. Pasirodo, kad svarbiausias asmuo šioje istorijoje yra užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius Kęstutis Jankauskas. Juk su jo parašu birželio 19 d. atsiųstas kreipimasis į Vyriausybę siūlant A.G.Šemetos kandidatūrą. Net ministro Vygaudo Ušacko nesulaukė grįžtančio iš Europos Sąjungos valstybių vadovų samito.
Skaitant šį dokumentą visiškai neaišku, kokiu pagrindu teikiama ši kandidatūra. Pamaniau sau - gal praleidau kokį dokumentėlį. Tad, kad nespėliočiau be reikalo, ėmiau ir paskambinau rašte nurodytiems rengėjams. Iš pradžių rengėjai kalbėjo užtikrintai ir niekaip negalėjo suprasti, ko aš iš jų noriu. Kaip juridinius pagrindus nurodė Vyriausybės įstatymą ir Vyriausybės nutarimą. Bet bėda ta, kad Vyriausybės sprendimai yra vėlesni, negu ministerijos raštas, o Vyriausybės įstatyme užsienio reikalų ministerija šiame klausime nefigūruoja.
Ir kai paprašiau nurodyti kokiu pagrindu jie (turiu omenyje užsienio reikalų ministerija) siūlo konkrečiai A. Šemetą Vyriausybei: ar yra koks ministro įsakymas, ar pačio A. Šemetos prašymas, šie pradėjo kalbėti neužtikrintai ir motyvuoti, kad pagal savo tarnybinę padėtį jie negali atskleisti techninių detalių. Jų teigimu, tai politinis sprendimas. Bet aš ir toliau kantriai bandžiau iškvosti, gal yra koks ministro V.Ušacko ar kito vadovo raštiškas paliepimas ar pan. Deja, nieko sužinoti nepavyko. Tik vienas iš jų prasitarė, kad tai buvo žodinis aukštesnio vadovo paliepimas, o kas tai per vadovas pašnekovas atsisakė atskleisti.
Matyt reikės likti prie versijos, kad ėjo pilietis A. Šemeta pro ministeriją ir nutarė užeiti, o čia jam valstybės tarnautojas K.Jankauskas ir sako – Ar nenorėtum įsidarbinti Europos komisijoje nariu? O, kodėl ne - atsako šis - vis tiek Lietuvoje manęs niekas nevertina. Siūlyk. O gal buvo ir kitaip. Gal A. Šemeta paskambino K.Jankauskui ir sako – žinau, kad komisaro vieta tuščia, būk žmogus, pasiūlyk mane Vyriausybei, neužmiršiu. Panašiai kaip su strateginiu investuotoju naujos atominės elektrinės įstatyme. Ėjo pro šalį NDX energija ir užėjo pas G.Kirkilą su pasiūlymu – įrašyk mus į įstatymą kaip strateginius partnerius. Ir kaip čia neprisiminus garsiosios frazės „Ir kas galėtų paneigti .....“.
Tik iškyla nedidelė problemėlė: ministerija yra viešo administravimo institucija, kuri privalo veikti griežtai savo įgaliojimų ribose ir vadovautis viešojo administravimo principais. Čia norėčiau paminėti ministerijos darbo reglamento 3 punktą „Ministerija savo veiklą grindžia įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo ir kitais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytais principais.“. Žinoma galėčiau pratęsti principų sąrašą ir toliau, kuriais viešojo administravimo institucija p r i v a l o vadovautis, bet tiek to. Mes ir pagal šias nurodytas aplinkybes galime teigti, kad užsienio reikalų ministerija pažeidė mažių mažiausiai veiklos teisėtumo, viešumo ir skaidrumo principus.
Ir vis dėlto kaip turėtų būti?
Ir vis dėlto, kaip kandidatą turėjo pasirinkti prezidentas? Mes žinome, kad visos viešojo administravimo institucijos, tame tarpe ir prezidentas, sprendimus privalo priiminėti vadovaudamasis viešojo administravimo principais, o viešumo principas reikalauja, kad kandidato atrinkimo tvarka užtikrintų teisę visiems darbingiems Lietuvos piliečiams dalyvauti kandidatūros atrankoje. Mes žinome, kad Lietuvoje darbo sritį teisiškai reguliuoja Darbo kodeksas. Čia surandame ir straispnius, kurie, mano manymu, tinka mūsų atveju.
Pagal Darbo kodekso 89 straipsnį darbo birža turėjo būti informuota apie esančią laisvą darbo vietą. Taigi Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje arba prezidentas privalėjo informuoti darbo biržą apie darbo vietą, skirtą Lietuvos piliečiams, tai pat informuoti apie darbo funkcijas ir darbo pobūdį, darbo apmokėjimo ir kitas sąlygas bei pretendentams keliamus kvalifikacinius reikalavimus. Bet labiausiai mane intriguoja Darbo kodekso 90 straipsnis kuriame sakoma: „Tarpininkauti dėl piliečių darbo užsienyje - išimtinė valstybės teisė. Ją įgyvendina Lietuvos darbo birža. Kitos įmonės, įstaigos ir organizacijos gali tarpininkauti dėl piliečių įdarbinimo užsienyje tik turėdamos Vyriausybės įgaliotos institucijos išduotas licencijas.“. Jeigu tai tarpininkavimas, juk nei Vyriausybei, nei prezidentui nėra išduota licencija tarpininkauti piliečių įdarbinimui užsienyje. Štai ir priėjome liepto galą.
Mano manymu, štai kaip. Europos Vadovų Tarybai nutarus, kad į atsilaisvinusią komisijos nario vietą reikia skirti naują narį, ji turi pavesti Europos Komisijai informuoti šalį narę, kad ji iki nurodytos datos pateiktų kandidatą. Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje per Užsienio reikalų ministeriją informuoja apie laisvą vietą, skirtą Lietuvos piliečiams. Ši, savo ruožtu, informuoja prezidentą, kad iki tam tikros datos reikia pasiūlyti kandidatą. Prezidentas, gavęs Europos Vadovų Tarybos prašymą pateikti kandidatą, informuoja darbo biržą apie laisvą darbo vietą Europos komisijoje ir sąlygas, kurias turi atitikti kandidatas. Darbo birža, įregistravusi laisvą darbo vietą registre, paskelbia konkursą ir jį praveda.
Tokiu būdu bet kuris darbingas Lietuvos pilietis turėtų lygias galimybes bandyti laimėti konkursą. Atrinktas konkurso būdu kandidatas teikiamas Prezidentui ir šis siūlymą Europos Vadovų Tarybai įformina dekretu. Štai taip, mano manymu, turėtų atrodyti valdžios veikla teisinėje demokratinėje valstybėje.
Ir tegul skeptikų ir piktų komentatorių gretos toliau skanduoja apie tai, kad tai tik „valstybininkų“ reikalas, o aš manau, kad tvarka turi rūpėti kiekvienam mūsų valstybėje gyvenančiam ir dirbančiam piliečiui.