Lietuviai ir žydai panašūs ir pavyzdine meile tėvynei, polinkiu vadinti ją kuo šventesniais epitetais, taip pat pavyzdine neapykanta kaimynams bei pavyzdinėmis išdavystėmis, kai meilės objekto nepasidalinama viduje. Nuo šiol bus dar vienas panašumas. 2009 birželio viduryje, siekdama apsisaugoti nuo sunkmečio klaidų, pavojų ir grėsmių, Vilniaus rajono taryba savo sprendimu paskelbė savo valdžią perleidžianti karaliui Kristui, taigi įvedanti kristokratinę santvarką.
Teokratinėje santvarkoje – pripažindamas karaliavimo teisę vien Dievui – Izraelis gyveno du pirmuosius savo istorijos šimtmečius, kai po išėjimo iš Egipto kūrėsi Palestinos žemėje. Tai buvo prieš tris tūkstančius metų.
Gal ir gerai. Jei ši žinia pasklis po platųjį pasaulį, visai tikėtina, kad į Vilnių ims plūsti išeities iš krizės nesurandančių ir stebuklų ištroškusių žmonių minios. Vėl atsigaus turizmo infrastruktūra, viešbučiams svečių ir valdžios nereikės gąsdinti tamsa, geležinkeliai nenustos vežę keleivių, Vilniaus oro uostą su pasauliu vėl sujungs tiesioginiai skrydžiai, bankai ims kredituoti verslą, atgis statybos, vėl reikės keisti žemės paskirtį ir keliais apie savivaldybę einantiems verslininkams išdavinėti aibes vienas kitą dubliuojančių leidimų. Tada savivaldybės klerkai vėl su malonumu prisiims tą sunkią naštą būti dievais ir šildyti sostą savais užpakaliais, o Kristus iki kitos krizės galės kur nors palūkėti stačias arba ant kryžiaus.
Jis, kaip žinome iš šventų paveiksliukų, romus, rūstauti negreitas karalius. Nei tada, kai jo katalikai valdydami savivaldybę nesupranta jokios kitos kalbos ir tarnauja vien tik pinigui, nei tada, kai pinigų pritrūkus ant biudžeto ir bėdų skylės sodina Dievą ir tikisi, kad už tokį pamaldumo „aktą“ bus atlyginta valdininkams įprasta gerove.
Liūdniausia, kad balsavusieji už Kristaus teisę į sostą patys nežinojo, nei ką jie ten daro, nei ką reiškia tie nelietuviški terminai. O šio akto metu savivaldybėje kaip tiesos garantas sėdėjęs kunigas pamaldumo dvasios ištiktiems valdininkams nepacitavo Kristaus žodžių, skirtų visiems, kurie netveria noru pasodinti jį į sostą kaip kokį Dzeusą: „jei tai padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte“. Tikriausiai kunigas buvo iš tų, kuriems labiau patinka pasaulį iš karaliaus sosto valdantis Kristus nei „sekuliarizuotas“, plaunantis nusidėjėliams kojas.
Tačiau palikus ramybėje mistinius ir iš šalies sunkiai suvokiamus dvasinio gyvenimo aspektus bei žvelgiant į šį „aktą“ iš šalies, tikrai nesuprantama, ką reiškia toks oficialus Europos Sąjungos šalies valstybinės institucijos veiksmas. Kas tai? Pavyzdinio dievobaimingumo demonstravimas liaudžiai, įsijautus į Dievo vietininkų (juk užleidžiamas ne bet koks, o karališkas sostas) vaidmenį? Atsivertusių biurokratų bandymas „užsikoduoti“, kad žaibas juos trenktų, jei tik reikalaus kyšio? Dar vienas Vilniaus – Europos kultūros sostinės programos mažo biudžeto performansas?
O gal tai eilinis profesionalių šou vadybininkų ėjimas pagal formulę „geriau gal ir nebus, bet linksma tikrai bus“, atskleidžiantis tik tai, ko vertas ir kuo laikomas šio reginio žiūrovas? Todėl nieko keista, kad, užuot radikaliai koregavusi „pragmatiško požiūrio“ išbalansuotą sistemą, valdžia ir toliau tikėsis sugrįžti į „gerus laikus“ ir ieškos stebukladario, kuris padėtų tai atlikti.
Piliečiams bus per vėlu stebėtis, jei kokios nors tarybos sprendimu, jos nariams net nesuprantant, apie ką kalbama ir už ką balsuojama, kuris nors miestas ar rajonas bus prijungtas prie Jungtinių idiotų emyratų.