Galime rimtai nuliūsti supratus, kokias dideles kliūtis mums teks įveikti, jeigu nutarsime valstybės tarnybą pasukti nuo darbo sau darbo piliečių labui. Prisipažinsiu, kad tokie rūpesčiai kankina ir mane.
Tačiau neišvengiamai bus ir tokių, kurie vertins Saulėlydžio komisijos veiklą visai dėl kitų aplinkybių. Vieni jų atspindės valdininkijos nenorą keistis. Jiems pritars esamos biurokratinės sistemos kūrėjai bei biurokratinio valdymo išpažinėjai.
Galiausiai į tą pačią gretą stos ir šio biurokratinio valdymo „ekspertai“, kitaip tariant, iš to uždarbiavusieji asmenys. Pastariesiems nauji vėjai žada jų „paslaugų rinkos“ nunykimo pavojų. Todėl Klaudijus Manioko samprotavimai „Valstybės tarnybos reforma ar jos chunveibiniškas griovimas?“ manęs nė kiek nenustebino.
Valstybės tarnyba – „tarnyba piliečiams“?
K.Maniokas pažymi, kad Lietuvos valstybės tarnyba yra gerai įvertinta OECD studijoje. Tas faktas jam neva liudytų, jog dėl padėties valstybės tarnyboje tereikia džiūgauti. Tačiau manęs asmeniškai dėl to neapima jokia euforija. Greičiau atvirkščiai. Mane apima liūdesys, jog iš biurokratinio valdymo paradigmos nepajėgia išsivaduoti ne tik Lietuva, bet ir nemažai kitų valstybių, netgi OECD, vienijančios 30 išsivysčiusių pasaulio valstybių, narių.
O juk būtent taip ir yra. Manau, kad tokie „tyrimai“ tik diskredituoja jų autorius ir, ko gero, tėra tik tuštokas pinigų išmetimas vadovaujantis silpna pasenusia metodika. Ji ir negali būti kitokia, nes remiasi biurokratinio viešojo administravimo paradigma, kurioje gera yra laikoma tai, ką visuomenė laiko dirgikliu ir atgyvena.
O gal aš klystu? Gal Lietuvos piliečiai mano, kad valstybės tarnyba iš tikro yra „tarnyba jiems“, gal jie ją vertina teigiamai, o patys jaučiasi esantys mylimi viešosios paslaugos gavėjai? Atsakymas į šį klausimą yra vienareikšmis.
Lyg išburkusi storulė
Rasos Šnapštienės atlikti disertaciniai tyrimai rodo, kad visuomenės kaip tik nebetenkina teikiamos paslaugos, netenkina jų kokybė, išsiplėtojęs biurokratizmas, nerezultatyvumas. Ji taikliai pastebi, kad visuomenėje dažnai vartojamos kelios sąvokos, kuriomis įvardijami valstybės tarnybos žmogiškieji ištekliai: „biurokratas“, „valdininkas“, ir tik retais atvejais – „valstybės tarnautojas“.
Pagaliau ar negali gluminti faktas, jog per pastaruosius penkerius metus valstybės tarnautojų skaičius išaugo nuo 19 iki 30 tūkstančių?! Nejaugi tai laikytina valdymo kokybės prieauglio įrodymu?
Verslininkai, o kartu ir gyventojai dar pridurtų, kad dažnai susiduria su korupcija. Tik pusė apklaustų gyventojų per pastaruosius penkerius metus nėra davę kyšio! O kitai pusei – teko... Apstu nepatenkintųjų procedūromis, kurios trunka ištisus metų metus. Kam neteko nusistebėti dėl biurokratijos negabumo ir nelankstumo.
Tie, kas nepatingės bent kiek pasigilinti į valstybės institucijų funkcijas, nesunkiai pastebės, kad yra institucijų, kurios dubliuoja viena kitą, kad esama nereikalingų, beprasmių ar net žalingų funkcijų. Panagrinėję institucijas iš vidaus retai kur atrastume komandinį darbą, puikią organizacijos kultūrą ir nuostabų personalo valdymo stilių.
Ar visa tai galime pavadinti puikiu ir pasauliui sektinu viešojo sektoriaus valdymu? Klausimas retorinis. Nors... viskas priklauso nuo mastelio arba standartų. Lietuvos viešojo sektoriaus būklė yra tikrai puiki, jei ją palyginsime su, tarkime, Ukrainos. Tačiau visiškai kitaip atrodys, jei ją gretinsime su kokiame nors komerciniame banke įdiegtais valdymo standartais ir instrumentais ar Naujosios Zelandijos viešojo sektoriaus valdymo standartais.
Ar verta ginčytis dėl to, kad valstybės tarnyba Lietuvoje nebetenkina šiuo metu pasaulyje plintančių efektyvaus valdymo reikalavimų, kuriuos žmonės perima privačiame sektoriuje, kitose pažangesnėse valstybėse?
Valstybės tarnyba žmonėms atrodo lyg išburkusi storulė. Jai tikrai reikia suliesėti. Be to, jai reikia išmokti dirbti vadovaujantis moderniomis valstybės valdymo metodikomis: strateginio valdymo, kaitos vadybos, personalo vadybos, lyderystės, komunikacijos ir t.t. Vargu ar galime tikėtis, kad valstybės tarnautojai jau tai moka. O gal tai yra atgyvena ir to esą nereikia? Bent jau taip galima suprasti iš K. Manioko pateiktos esamos administravimo sistemos apologijos.
Vadelioti ar vairuoti?
Pasvarstykime: ar tikrai biurokratiniam valdymui nėra alternatyvos?
Neginsiu Saulėlydžio komisijos darbo tempų ir apimčių, nes jie manęs netenkina. Netenkina ir darbo kryptis. Nemanau, kad pagrindiniu Saulėlydžio taikiniu turėtų būti valstybės tarnybos institucijų pavaldumo santykis (nors tai ir yra svarbu, bet tikrai egzistuoja labiau tvarkytinų dalykų).
Tačiau tikrai negaliu sutikti su peršama nuomone, jog Bismarko Prūsijoje atrastas valstybės valdymo tipas, kiek modifikavęsis dabartinėse biurokratijose yra „paskutinis ir neskundžiamas“ viešojo sektoriaus valdymo tipas. Ar tikrai biurokratinio valdymo propaguotojų nė kiek neglumina tas akis badantis skirtumas tarp verslo valdymo lankstumo, gebėjimo ne tik taikytis prie pokyčių, bet netgi juos tikslingai inicijuoti, mokėjimo sukurti gabius kūrybingus kolektyvus, ir sustabarėjusio viešojo sektoriaus valdymo?
Man asmeniškai bandymai teoretizuoti apie tai, neva naujoji viešoji vadyba jau „paseno“, „išsisėmė“, esą ji „nepritapo viešajame sektoriuje“, skamba lyg vežikų samprotavimai apie tai, kad automobilis „išsisėmė“, netinka miestui ir yra pernelyg pavojingas ir sudėtingas vežti žmones, o jau švariems ponams vežioti tai jau tikrai netinka.
Sutinku, kad vadyba remiasi visai kitokia valdymo filosofija. Todėl vežikai niekada nesupras vairuotojų. Tačiau jie niekada jų ir nepasivys. Deja, biurokratiškai vadelioti viešajame sektoriuje yra įprasta. Tai visi moka. Taip veikė visas sovietinis organizmas. Tačiau vadybinis vairavimas jau reikalauja visai kitokių gebėjimų, kurie, deja, negali susiformuoti biurokratiškų vežėjų terpėje savaime. Štai kodėl vežėjai taip nemėgsta automobilizmo.
Esu tvirtų tvirčiausiai įsitikinęs, kad tos institucijos, kurios, tinkamai parengus personalą, įdiegia vadybinius valdymo principus, tampa kaitos lyderėmis, orientuotomis į piliečius, atpažįstančiomis nebereikalingas funkcijas ir jas transformuojančiomis.
K. Maniokas mano, kad tokiu valdininkijos cerberiu turi būti tobulas Seimas. O man tai skamba tik kaip paprastas biurokratinio žaidimo taisyklių gynėjo išsisukinėjimas ar gudravimas, žinant, kad Seimas vadybos efektyvumo (o juo labiau vadybos efektyvumo kontrolės) srityje yra mažai kompetentingas.
Jeigu mano gerbiamas oponentas drįsta kalbėti apie profesionalios viešojo sektoriaus administravimo tarnybos poreikį, tai aš tada drįsčiau dar pareikalauti, kad tie patys profesionalai išmanytų ne tik reglamentų ir tvarkų sąvadus. Manau, kad šių laikų pasaulyje jie dar turėtų gebėti veikti kaip vadybininkai, išmanantys organizacijų, procesų, kaitos ir personalo vadybą. Tiek gebėtų, kad patys sugebėtų tas sistemas ir susitvarkyti.
Priešingu atveju kam mums piliečiams viešųjų poreikių tenkinimui samdyti tokius esą „profesionalus“, kurie temoka būti beteisiais ir nebyliais reglamentų vykdytojais ir negeba patys atskirti savo veikloje neefektyvių dalykų ir juos pašalinti, negeba būti pasikeitimų vadybininkais ir tik Seimo pasufleruoti atskiria viešąjį interesą nuo asmeninių?
Pasaulyje jau trys dešimtmečiai kaip plinta įvairiai vadinama vadybinio viešojo sektoriaus paradigma. Deja, kontinentinėje Europoje ji dar mažokai teįsitvirtinusi. Mažai ją tesupranta ir OECD, matuojanti visas valstybes pagal vieną biurokratinio valdymo mastelį. Sutinku, kad kokiai nors Botsvanai ar Zimbabvei biurokratinio valdymo kanonai gali būti siekiamybe. Bet ar verta mums ant sienos kabintis pažymėjimus, įrodančius, jog mes gerai vadeliojame, nors, ko gero, jau pajėgtume ir vairuoti?
Sakydamas tokias mintis, deja, negaliu pagirti ir mūsų Saulėlydžio komisijos. Ji tikrai nėra tokia, kuri sugebėtų ką nors pramokyti vairuoti. Deja, deja.
Norint kitus mokyti vairuoti, tektų pradžioje to pramokti patiems. Tai tikrai sunku...
Bet ar dėl to reikia atsisakyti bent jau tų akivaizdžių besidubliuojančių funkcijų ir institucijų sutvarkymo?