Pagal santykių šeimoje kokybę Lietuvos vaikų vertinimas vėl atsidūrė tarp blogiausiai vertinamų valstybių. Su šiuo rodikliu Lietuva užima 24 vietą. Žemesnę vietą užėmė tik Malta, tačiau ji pateikė neišsamius duomenis.

„Lietuvos vaikų apklausos rezultatai tik patvirtina būtinybę šeimoje kuo greičiau įgyvendinti tikslingą šeimos politiką ir stiprinti šeimos institutą“, — neabejoja socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Dagys. Ministras įsitikinęs, kad, ministerijai paskelbus išsamius minėtos apklausos rezultatus, visuomenėje gerokai sumažėtų skeptikų, manančių, kad šeimos politika apskritai yra nereikalinga.

Kiek išsamiau pasidomėjus šia tema paaiškėjo, kad, tiesą pasakius, vos prieš kelerius metus buvo iškilmingai patvirtinta Vaiko gerovės koncepcija, kurioje buvo numatyta daugybė puikių dalykų. Žinoma, tradiciškai daugiausia dėmesio skiriama jau smarkiai socialiai nukentėjusiems vaikams, tačiau visame pasaulyje egzistuoja paradoksas, kad kartais nė kiek ne mažesnės, o gal net ir didesnės tragedijos vyksta padoriose viduriniojo sluoksnio šeimose — dėl to, kad jos dėl savo gyvenimo būdo nepapuola socialinių tarnybų akiratin. Tiesa, šios tragedijos būna kitokios nei fizinis sužalojimas ar marinimas badu, bet jas patiriančiajam ne mažiau skaudžios.

Suklupome ties pirmuoju slenksčiu

Dėl dalyko esmės — ko gero, iš valstybės pakaktų vienintelio gerai atlikto darbo — tokių ekonominių sąlygų sukūrimo, kad žmogus galėtų rinktis, kiek jis nori dirbti ir kiek laiko nori skirti vaikams ar, jei jų neturi, savo asmeniniams reikalams bei pomėgiams, t. y. galėtų gyventi savo paties subalansuotą, o ne priverstinį gyvenimą.

Daugelis pasakytų, kad ir dabar žmonės dirba kiek nori, o jei nori — gali ir išvis nedirbti. Tačiau kalbame apie pajamas — kai šalies gerovė yra gana aukšto lygio, vienam iš tėvų pakanka dirbti ne visą darbo dieną, atsisakyti viršvalandžių, susirasti paprastesnį darbą šalia namų, ir šeimos gerovė nuo to itin nenukentėtų. Žinoma, turėti daugiau pinigų visuomet smagu, bet kai ką dėl vaikų galima ir paaukoti.

Tačiau dauguma Lietuvos šeimų neturi pertekliaus, kurį galėtų paaukoti, nes dirba daug ir sunkiai, kad galėtų patenkinti mažiausius poreikius, dažniausiai visų pirma vaikų. Tad sunku būtų tikėtis, kad tėvas prieš vakarienę laidys su vaikais aitvarus.

Taigi tėvai, sakantys, kad yra per daug pervargę darbe, iš dalies teisūs. Tačiau, kita vertus, pas mus kol kas dar nėra nusistovėjusi nauja auklėjimo sistema — kas yra tėvai, kas yra vaikai, kokia jų vieta po saule ir koks tos vietos pasidalijimas. Tačiau apie auklėjimo sistemas — vėliau.

Iš ko susideda gerovė?

Daugeliui iš mūsų atrodo, kad pavalgęs, sotus ir aprengtas vaikas tiesiog privalo būti laimingas, juo labiau kad mūsų šalyje tai pasiekti sekasi labai nelengvai. 2007 m. UNICEF „Innocenti“ tyrimų centras publikavo Ataskaitos kortelę apie vaikų ir jaunų žmonių gerovę pažangiose pasaulio valstybėse.

Vaikų gerovei išmatuoti naudojamos šešios dimensijos — materialinė gerovė, sveikata ir saugumas, švietimas, santykiai su bendraamžiais ir šeima, elgesys ir rizikos, jaunų žmonių požiūris į savo gerovę — pateikia vaikų gyvenimo vaizdą, ir jokia atskira dimensija negali būti visos gerovės matmuo.

Pirmoji tokia ataskaita rodo, kad visose 21 Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacijos (EBVO) šalyse yra pažangos, tačiau nė viena šalis nepirmauja nė vienoje iš šešių sričių.

„Visose šalyse yra silpnų vietų, — teigė „Innocenti“ direktorė Marta Santos Pais. — Kelios EBVO šalys turi labai skirtingus rodiklius įvairiose vaikų gyvenimo dimensijose.“ Remiantis ataskaita, mažos Šiaurės Europos šalys pirmauja vaikų teisių užtikrinimo srityje. Šalys lyderės — Nyderlandai, Švedija, Danija ir Suomija.

Priklauso ne vien nuo ekonomikos

Nėra stipraus ar nuolatinio BVP vienam žmogui ir vaiko gerovės ryšio. Pavyzdžiui, Čekijoje visuminis vaiko gerovės indeksas aukštesnis nei keliose daug turtingesnėse Europos šalyse. Taip pat jokia šalis nedominuoja pirmajame trejetuke pagal visas šešias dimensijas.

Pabrėždama, kad Vaiko teisių konvencija ragina visas šalis investuoti į vaikus „kaip įmanoma daugiau, kiek leidžia ištekliai“, M. Santos Pais teigė, kad palyginimas tarptautiniu mastu buvo būdas patikrinti šį šalių pasiryžimą. „Negalima teigti, kad šalis daro viską, ką gali, dėl savo vaikų, jei kitos panašaus ekonominio išsivystymo lygio šalys tai daro daug geriau — būtent tam parodyti ir yra skirtos ataskaitos lentelės.“

Čia suformuluotas ir pats elgesio su vaikais principas — padaryti viską, ką gali — ir šalių, ir atskirų šeimų lygmeniu.

Konvencija stalčiuje

Žinoma, kad viskas priklauso ne tik nuo šeimos ar visuomenės finansinių galimybių, bet ir nuo bendro požiūrio į vaikus, kurių poreikiai — esą nereikalingos išlaidos. Prasidėjus kalboms apie krizę, net ir nelabai atsiprašinėdami, valdžios vyrai kone pirmiausia nusitaikė į vaiko pinigus ir motinystės atostogas. Tai skambėjo labai nepatraukliai, juo labiau kad katastrofos nebuvo matyti, ir pasirodė, kad tas nepatrauklumo įspūdis — visai pagrįstas.

JT vaikų fondo UNICEF atstovai ragino šalių vyriausybes net ir finansų krizės metu nemažinti pagalbos nepasiturinčiai gyvenančioms motinoms ir jų vaikams. Pasak vienos iš UNICEF atstovių, valstybės neturėtų pamiršti tų, kurie labiausiai pažeidžiami ir priklausomi nuo jų pagalbos bei finansinės paramos. JT vaiko teisių konvencija, kurią yra ratifikavusios visos šalys, aiškiai sako, kad vaikais turi būti pasirūpinta pirmiausia. Ypač ekonominio sunkmečio laikotarpiu.

Pasaulinė ekonominė krizė paliečia daugelio valstybių gyventojus, tačiau skaudžiausiai smogia skurdžiausioms šalims. Vienas rimčiausių krizės padarinių — didėjantis bedarbių skaičius visame pasaulyje. Būtent darbo netekimas labiausiai paliečia šeimas, taip pat ir vaikus, kurie dėl susidariusios padėties būna priversti mesti mokslus ir eiti dirbti už itin menką atlygį. Tad jei vaikams Lietuvoje tikrai nestigtų visokeriopo dėmesio, su jais susijusios sritys būtų apkarpomos vėliausiai, o ne pirmiausia...