Būtent siūlomas referendumas yra sąžiningas kaip tik dėl to, kad jis yra patariamasis – jo rezultatai neprieštarauja Lietuvos tarptautinėms sutartims, bet tik išreiškia tautos nuomonę ir įgalina politikus turėti rimtą pagrindą kreiptis į ES partnerius dėl stojimo į ES sutartyje numatytų sąlygų peržiūrėjimo, susiklosčius naujoms aplinkybėms. Referendumu tenorima sužinoti visuomenės nuomonę ir ja pasinaudoti kalbantis ir derinant pozicijas su ES vadovybe dėl pasikeitusių aplinkybių.
Patariamojo referendumo rezultatai politikų ir diplomatų žūti neįpareigoja ir į jokį akligatvį santykiuose su ES neįvaro, atvirkščiai, tampa papildomu argumentu būti išgirstiems Briuselio kabinetuose. Jeigu, žinoma, Lietuva ir ES vadovybė dar vis tebeveikia kaip partneriai, norintys girdėti vienas kitą. Juk bendrabūvio tikslas – kiekvienos šalies gerovė ir parama vienų kitiems.
Ir Vyriausybės komisijos energijos tiekimo saugumo po 2009 m. problemoms nagrinėti vadovas A.Abišala įsitikinęs, kad sėkmingas patariamasis referendumas ne tik suteiktų politikams daugiau galimybių kelti šią problemą, bet ir pademonstruotų mūsų pasitikėjimą IAE saugumu: jei jau „mes gyvendami čia arti pasitikime Ignalinos (elektrinės) saugumu, tai nėra ko jiems (ES) nepasitikėti“.
Net kritiškai referendumo klausimu nusiteikęs teisinio politkorektiškumo įsikūnijimas E.Kūris, skeptiškai vertinantis galimybes susitarti su ES dėl IAE darbo pratęsimo, toje pačioje rugsėjo 10-tos „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ buvo priverstas sutikti, kad: „Tautos valia yra toks dalykas su kuriuo Europa, jeigu jinai nori būt demokratinė, kažkokiu būdu turi skaitytis.“
O jei aktyvus Lietuvos interesų gynimas ir energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos siekis vis dėlto supykdys ES ir jie nenorės mūsų klausytis? Tai gal tegul ir pykdo. Būsime bent padarę viską ir žinosime, kokioje Sąjungoje gyvename ir ko galime tikėtis iš savo sąjungininkų sudėtingose Lietuvai situacijose.
Aišku, kad ES komisarai nesidžiaugs mūsų pareiškimais revizuoti stojimo sutartyje prisiimtų įsipareigojimų, nenorės kurti precedentų kitoms ES narėms. Bet jei mes rimtai ir protingai kalbėsime ir dėstysime savo poziciją, jei susikaupsime įrodyti, kad padėtis yra pasikeitusi, kad mūsų siūlomas sprendimas yra logiškas ir naudingas, tai gal partnerius priversime mumis patikėti, suprasti?
O gal mūsų politikai bijo ir žodį pratarti šiuo klausimu? Kiek žodžių ištarė iki šiol? Juk patogiau ir naudingiau tylėti susitaikius su tingia mintimi, kad nieko pakeisti negalima. Alga nuo aktyvios veiklos palaikant IAE pratęsimą – nepadidės, o nemalonės Briuselio rūmų užstalėse, painiojantis su savo provincijos problemėlėmis tarp galingųjų Europos žaidėjų kojų, garantuotos...
Tai turime teisę ar ne, mes tautos nariai, į nuomonę svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais? Jau matau kaip šiepiasi tūlas politikas – tauta nebrandi ir nesupratinga, ne jos protui IAE, bei Lietuvos ir ES subtilūs politinio elito santykių niuansai. Ir tam pačiam politikui staiga užgula ausis, kai jų būgnelius pasiekia tautos atstovų skleidžiami oro virpesiai: kad tai jis turėtų pasistengti, kad tauta būtų teisingai informuota ir galėtų išklausyti, perskaityti, pamatyti ir kitaip patirti visus argumentus, nuomones, visus UŽ ir PRIEŠ svarbiausiais IAE ir kitais šalies gyvenimo klausimais.
Ir vis dėlto prezidentas gadins biuletenį, nenorėdamas kad ES sužinotų tautos nuomonę dėl Ignalinos atominės elektrinės. Prezidentui neramu dėl tautos. Jam atrodo, kad pareikšta tautos nuomonė gali būti net žalinga tautai. Nepareiškus savo nuomonės – visiems būtų geriau? Tai jau primena senosios sąjungos laikus, kai tautos nuomonė buvo pavojinga valstybei, o atviras jos pareiškimas – labai žalingas pačiam pareiškėjui. Gal tie laikai grįžta vėl? Gal jau gyvename „broliškųjų tautų sąjungoje“, kurioje, kai kalba Didysis Brolis, reikia nepraleisti progos patylėti?
Kas gali paneigti galimybę? Juk Airija, pareiškusi tautos nuomonę referendume, net ir nebūdama dėl to įsipareigojusi ES – sulaukė rūsčių sunkiasvorių sąjungininkų pagrūmojimų – jei nepatinka ES, tai eikite lauk... ir švelnesnių – anoks čia balsavimas vis tiek reiks perbalsuoti...
Kai matai savo valstybės prezidentą užsimerkus pasirašantį LEO sutartį, o paskui viešai pasisakantį už referendumo biuletenio gadinimą, apninka abejonės, ar sugebėsime kada turėti Lietuvą, kuriai vadovaus valdžia, ne tik nebijanti Tautos nuomonės, bet ir pasiruošusi ją ginti?