Man, pavyzdžiui, labai patinka (kalbu be jokios ironijos) naujas LTV sezonas: ir temos įdomios, ir naujų vedėjų atsirado, ir naujus žmones matyti įdomu. Vis dėlto, bent kol kas, tai įdomus propagandinis kanalas. Bent jau todėl, kad ir kaip žiūrėčiau, visada iš anksto žinau, kokia bus išvada ir kaip bus sudėti akcentai. Nors užmuškite, bet jei koks paksas padarys kokį gerą darbelį, tai to arba nerodys, arba paaiškins, kad jis šitokiu būdu siekia naudos, posto, etc., o jei koks Užsienio reikalų ministerijos sekretorius, palankus tiems, kam reikia, ir tai minčiai, kuriai reikia, duos šiaip jau labai mielai savo žmonai interviu (ir ji visai atsitikinai jo nepaklaus nieko, kas neatitinka oficialios linijos), tai turėsime žinoti sužinoję tiesą. Net tuo atveju, kai žinome, kad panašūs interviu (ypač, kai pamirštama paminėti šeimyninę rangą) tiesiog neatitinka padoraus informavimo dėsnių. (Čia jau akmenėlis į kolegos A. Račo daržą, kurio vagose ir ravi minėtojo sekretoriaus antroji pusė). Nieko bloga, bet — ne rimtoji tai žurnalistika, ji tiesiog nekorektiška. Jos vardas kitas — propaganda.
Propagandą pažinsi iš to, kad duomenys veliami ir niekaip negali sužinoti tokio atrodytų paprasto dalyko, kokia gi buvo ta veiksmų eiga? Kokia įvykio priešistorė? Ką pasakė viena, o ką — kita pusė? Apie priešininkus girdi vien neigiamą informaciją. Vietoje faktų, dėl kurių diskutuojama, pateikiami duomenys, diskredituojantys priešininką. Mąstymo logika labai paprasta — jei jau ką pasakė Putinas, tai automatiškai melavo, nes jis pagal apibrėžimą (beje, kas pateikė to apibrėžimo įrodymus?) yra blogio įsikūnijimas Žemėje, kaip ir ta jo valdoma šalis. O jei jau ką pasakė Lietuvos ar Gruzijos prezidentas, tai automatiškai tiesos gėlės sužydėjo. Gal ir taip. Bet aš netikiu.
Propaganda kalba ne argumentais, ji svaidosi išvadomis. Suabejojai, ar sveiko proto tas BBC parodytas savo kaklaraištį kramtantis Gruzijos prezidentas, ir jau esi rusų (pagal propagandos logiką, blogio ir komunizmo, etc.) penktoji kolona.
Kita vertus, esant propagandą rodo ir tai, kad siūlant sprendimus, nekalbama apie galimas pasekmes. Va dabar reikia Rusiją izoliuoti, panaikinti, atimti, uždrausti...., o kokia pabaiga? Nejaugi tikrai yra norinčių, kad užspeista į kampą Rusija ką užpultų? Kažkaip negaliu patikėti.
Dar vienas propagandinio kalbėjimo atributas — vienos gyventojų grupės priešinimas su kita. Yra Rusijos propagandos patraukti homus sovieticus, homo novus, kuriems vertėtų patylėti, nes jie esą atstovaują Rusijai (beje, kodėl ne Italijai, Ispanijai, Maltai, Čekijos prezidentui, Prancūzijai... etc.?) ir yra mąstantys teisingai, t.y. gėrio nešėjai. Kažkaip jau labai panašu į raganų medžioklę.
Čia štai ir iškyla esminis dalykas.
Propaganda todėl ir yra propaganda, kad čia vertybės, kurios visada yra asmens laisvo apsisprendimo dalykas, suplakamos su tam tikra institualizuota vertybių sankaupa, ideologija. Šitas iš pirmo žvilgsnio nežymus vertybinis judesys iš karto naikina asmeninę laisvę ir — tai daug baisiau — asmeninę atsakomybę.
Sąmoningai ir laisvai apsispręsdamas, tarkime, krikščioniškoms vertybėms, visa širdimi apsisprendi meilei, net jei tai žmogaus jėgoms ir sunkiai pasiekiama tobulybė (beje, meilei ne tik gruzinams, bet ir osetinams, ir net —baisu ištarti — rusams). Panašus apsisprendimas visad tragiškas ir todėl, kad taip apsispręsdamas apsisprendi ir viešai sakyti savo širdies tiesą Bažnyčiai, kuri, deja, gali būti ir institucija, kūrenanti laužus.
Kuri, deja, gali būti fariziejų namai. Kuri, deja, gali virsti neapykanta kitaip matančiam ar girdinčiam. Graudu, bet istorija tai patvirtina. Priežastis vėlgi ta pati — Dievas nepamiršo, kad mes gyvename Žemėje, t.y. ne tobulo dvasinio gėrio lauke, ir Krikštu inkorporuodamas į krikščionių bendruomenę pasiuntė mus kautis su blogiu savo ir savo Bažnyčios (o ne kito) širdyje, bet kai kurie asmenys čia Žemėje, pabandė iš jo tą teisę atimti ir suteikė sau teisę tarti, kad jie gimę be prigimtinės nuodėmės, t.y. visada geba skirti gėrį. Beje, tai vadinasi kukliu puikybės vardu.
Vienas DELFI komentatorių neseniai atkreipė dėmesį, kad tarp viešai rašančių postsovietinėse ir pokolonijinėse šalyse paplitęs nebrandžių "intelektualų" infantilizmas ir moralinis reliatyvizmas. Ši pastaba rodo, kad aptariamas klausimas turi ir kitą dimensiją. Jei asmuo mato, kad institucija, ideologija virsta kažkuo, kas priešinga jo širdyje glūdinčiai tiesai, tai ar normalu garsiai abejoti? Ar tai reiškia moralinį reliatyvizmą?
Liaudis sako, neabejoja tik kvailiai. Žmogus, sukurtas ne vien iš pragmatiško proto, o pagal dievišką pavidalą iš proto ir širdies, visada abejoja. Priešingu atveju gyvenimas netenka prasmės, virsdamas dideliu šou. Arba ideologiniu spektakliu. Arba grubia vienos tiesos deklaracija, kuri labai gražiai palydi aušvicų link.
Aš netikiu lietuviška propaganda, nes ji mane verčia neabejojančiu monstru. Greičiau sutikčiau mirti ant laužo nei įgauti tokią iškreiptą fizionomiją.