Pradėkime nuo to, kad, norint identifikuoti kieno nors (nebūtinai mano) logines klaidas, reikia mažų mažiausiai sugebėjimo skaityti ir suvokti skaitomą sakinį: ir ne tik pažodžiui, bet ir toną, kuriuo jis pasakytas, ir autoriaus jam priskiriamą loginį statusą (kokia tos frazės funkcija: išvada, prielaida, tezė, retorinis klausimas, pavyzdys, spėjimas, ekskursas į šalį, palyginimas, pasišaipymas, hiperbolė etc.). Deja, šiuo sugebėjimu Tomas Baranauskas akivaizdžiai nesinaudoja, kaip loginės klaidos pavyzdį cituodamas mano ironišką pastabą, kad spermatozoido ir kiaušialąstės junginio „žmogumi“ kol kas nepripažįsta nei mūsų valstybė, nei dėl jo žmogiškumo ietis laužanti Bažnyčia.
Galima tik skėstelėti rankomis: tai nėra ir niekada nebuvo mano “loginis argumentas”, logiškai įrodantis, kad gemalas nėra žmogus (čia jau pats Baranauskas, pasitelkdamas savąją logiką, padarė tokią – aiškiai šiomis prielaidomis nepagrįstą – išvadą ir kažkodėl nešykštėdamas priskyrė ją man). Tikroji šios pastabos paskirtis – parodyti, kad reikalavimas pripažinti gemalą žmogumi nedera su kitais valstybės ir bažnyčios veiksmais jo atžvilgiu.
Ta aplinkybė, kad valstybė, kaip pats Baranauskas sutinka, kol kas gemalo nepripažįsta žmogumi (bet gali jį tokiu pripažinti uždrausdama abortus), įrodo ne gemalo biologinį žmogiškumą ar nežmogiškumą (ne apie tai kalbame!), o tiktai tą Baranauską trikdantį faktą, kad “žmogumi” tampama politinio sprendimo dėka, nes DNR parametrai patys savaime, be palankios politinės valios, “žmogaus” statuso niekam neužtikrina (priešingu atveju, nei Martinas Lutheris Kingas, nei feministės, nei patys abortų draudimo šalininkai neturėtų ką veikti).
Todėl mielai pasikartosiu (kad ir kaip tai nepatiktų Baranauskui): taip, “žmogus” yra sociopolitinė, o ne gamtinė kategorija. Kaltinti tuos, kas taip mano, fašizmu, daugiau nei juokinga (o istorikui apskritai neatleistina), kadangi fašizmo prielaidos yra visiškai priešingos: nacionalsocialistams arijų “aukštesnė prigimtis” ir “kitų rasių” nepilnavertiškumas buvo akivaizdus gamtinis faktas, o ne arbitralus tam tikros galios grupės sprendimas.
Argumentais ad naturam labai mėgsta naudotis būtent fašistuojančios mąstysenos atstovai – kaip tik jie skelbiasi atstovaujantys “pačią gamtą” ir politinius sprendimus grindžia “genais” ar “kraujo teisėmis”, o su “gamta” juk nepasiginčysi. Nacistinė Vokietija žmonėmis nelaikė žydų ir romų ne POLITIKOS (“jie – ne žmonės, nes mes taip manome, o taip manome todėl, kad mums naudinga taip manyti”), o GAMTOS (“jie iš prigimties žemesni – tokia yra objektyvi tikrovė – ir todėl reikia juos pastatyti į vietą, kad neužimtų mūsų gyvybinės erdvės”) vardu.
Ar reikia istorikui priminti, kad politinė vienų grupių valia dehumanizuoti ir kontroliuoti kitas istoriškai dažniausiai grindžiama ne kuo kitu, o pastarųjų “prigimtimi” (“vergai yra gimę vergauti, baudžiauninkai – klausyti, juodaodžiai – sėdėti autobuso gale, o moterys – aukotis”), atsisakant suprasti, kad “tokią jų prigimtį” ir “nežmogišką statusą” kuria būtent sociopolitinės struktūros? Ir tai, beje, joks mano atradimas: šiuolaikiniuose socialiniuose moksluose apie “natūralumą” seniai nebekalbama be kabučių, nes pagaliau pradėta pastebėti, kiek daug socioistoriškai reliatyvių subjektyvių žmogiškų manymų apie gamtą priskiriama “pačiai gamtai”, kaip dažnai “gamtą” kuria politika.
Taip, žmogumi galima nelaikyti bet kurios apibrėžtos grupės atstovų – jei tik atrsiras tuo suinteresuota, įtakinga, pajėgi savo interesą prakišti kap “objektyvią tiesą” apie tos grupės “prigimtį” sociopolitinė galia. Tačiau iš to, kad aš tokią galimybę laikau teoriškai ir fiziškai įmanoma, padaryti išvadą, kad aš tam pritariu ir remiu dehumanizuojančius politinius sprendimus, sugeba tik nuoseklusis ponas Baranauskas – aš tokių minties šuolių sau neleidžiu. Kaip ir klasikinio jo panaudoto argumentum ad hitlerum, pasak kurio, jei nepritari abortų draudimui, esi fašistas. Labai taiklu: ir kaip patys fašistai nesusiprato, kur juos turėtų nuvesti jų pačių logika? Tie neišmanėliai kažkodėl garbino gausias šeimas, o abortus “arijų moterims” griežčių griežčiausiai draudė (neįgyvendinta Adolfo vizija – nuo penkioliktojo gimtadienio kasmet gimdančios vokietės) – puoselėjo “gyvybės kultūrą”. Nebuvo tada, matyt, logiškai mąstančių žmonių, tai niekas ir nepaaiškino, kurią stovyklą jiems naudingiau palaikyti.
Bet pereikime prie kito Baranausko argumento. Taip, jis visiškai teisus: yra akivaizdus skirtumas tarp nesiaukojimo dėl kito žmogaus gyvybės ir kito žmogaus nužudymo, siekiant savo tikslų. Skirtumo niekas ir neneigia, visa problema, kuriai iš šių kategorijų priskirsime moters, apsisprendusios darytis abortą, veiksmus: aš – pirmajai (abortas kvalifikuotinas būtent kaip moters sprendimas nieko nedaryti – neleisti paversti savo kūną priemone kažkam kitam, nes tas kažkas, “siekdamas savų tikslų”, mėgina pasinaudoti kitu asmeniu be jo sutikimo – tiksliau, to “kažko” vardu mėgina prisidengti neabejotinai savų tikslų siekiančios politinės interesų grupės), tuo tarpu mano oponentas – antrajai.
Šį atvejį jis be ceremonijų prilygina kito žmogaus įmetimui į ugnį, padegimui ar nuskandinimui (keista tik, kad tiek profesionalių teisininkų iki šiol nesupranta Baranausko argumento akivaizdumo ir kažkodėl nelaiko aborto žmogžudyste – gal jie irgi stokoja elementarios logikos?). Įdomu, ar jis taip pat noriai eitų į kalėjimą už “kito žmogaus nužudymą siekiant savų tikslų”, jeigu tas kitas žmogus (tebūnie žmogus, kas anaiptol nėra “savaime akivaizdu”) negalėtų išgyventi ir mirtų, ponui Baranauskui nesutikus jam atiduoti vieno inksto, ar pusę metų fiziškai dėl jo kentėti, ar keletą metų iškristi iš darbo rinkos (O jei dar tas žmogus net neklaustų Baranausko sutikimo – tiesiog čiuptų ir naudotųsi? Ir vienintelis būdas nuo jo apsiginti būtų palikti jį mirčiai, nes vienas, be “donoro”, jis neišgyvens?).
Niekingos priežastys? Gal ir taip, tik siūlau pagalvoti, kiek nelaimingų badaujančių Afrikos vaikučių galėtų išgelbėti vienas pasiturintis “prolaifininkas”, jeigu sutiktų paaukot labdarai visą ar didžiąją dalį savo turto – ar, jam nesutikus, turime teisę apkaltinti jį sąmoningu kitų žmonių nužudymu, siekiant apginti savo materialinę gerovę (tie žmonės būtų išgyvenę, jei jis nebūtų egoistiškai uždraudęs jiems pasinaudoti savo resursais, t.y. nutaręs nieko nedaryti – visai kaip ta moteris)?
Cituoju Baranauską: “Jeigu iš dviejų žmonių gyvybių būtų įmanoma išgelbėti tik vieną, tai bet kuris išgelbėtas žmogus dėl to negalėtų būti laikomas „labiau žmogumi“. Šitoks apibūdinimas iš nurodytos sąlygos niekaip neišplaukia ir yra akivaizdi logikos klaida”. Taip, neišplaukia – IŠ NURODYTOS sąlygos. Visa esmė, kad ŠITĄ sąlygą nurodžiau ne aš, o Baranauskas.
Aš, tuo tarpu, kalbėjau apie visai ką kita – apie politinį sprendimą gelbėti būtent moters gyvybę tada, kai jos ir gemalo šansai yra maždaug vienodi arba atvirkščiai proporcingi vienas kito atžvilgiu (pvz., kai moteris dėl nėštumo komplikacijų gali mirti septintame mėnesyje, bet gemalą galima suspėti patalpinti į inkubatorių; arba jei jos gyvybei pavojingas pats gimdymo procesas, nors kūdikis galėtų gimti sveikas; arba – kaip toje rezonansinėje istorijoje – nėštumo metu jai sparčiais tempais dauginasi vėžio metastazės, nuo kurių ji neišvengiamai mirs netrukus po sėkmingo gimdymo, bet kurias galbūt būtų nemaža tikimybė išgydyti, jei nėštumas būtų laiku nutrauktas). Jei, tokioje situacijoje teisė į abortą moteriai būtų nepripažįstama, tai reikštų tik viena – kad moteris “mažiau žmogus” (ir atvirkščiai: jei tokioje situacijoje teisę į abortą kilnus įstatymas jai vis dėlto numato, vadinasi, jos gyvybė laikoma svarbesne). Ką ir reikėjo įrodyti.
Betgi kiek kartų galima kartoti, kad nei aš asmeniškai, nei joks abortų draudimui nepritariantis žmogus nesikėsina ir neketina kėsintis į niekieno gyvybę? Kad nesame “už abortus”? Kad – priešingai – esame prieš kėsinimąsi į kitų žmonių gyvenimus ir pretenzijas juos reguliuoti ir todėl, matyt, labiau gerbiame gyvuosius, nei „pro-life“ aktyvistai, kurių meilė gyvybei apsiriboja jau nesančiais arba dar nesančiais.
Todėl jei iš tiesų norime kalbėti apie “chrestomatines logines klaidas”, tai nepralenkiamas pavyzdys (greta unikalaus “gyvybės gynėjų” nesugebėjimo klausytis, priskirti oponentams pačių išsigalvotus absurdiškus teiginius ir intencijas, greta jų polinkio Europos Sąjungą skelbti fašizmo citadele ir istorinio neraštingumo) būtų priešpaskutinis pono Baranausko pasažas, kuriame iš to, jog noriu gyventi valstybėje, vertinančioje ne tik biologinę nemąstančių būtybių egzistenciją, bet ir sąmoningą bei laisvą žmogaus gyvenimą, jis sugeba padaryti fantasmagorinę išvadą, kad aš pretenduoju naikinti gimusius, tačiau dar nesąmoningus ar jau nesąmoningus piliečius (o gal net gyvūnus?).
Ką ir sakyti – logiška!