Seimo nariai premjerai – ne retenybė
Šalies Konstitucija nedraudžia Seimo nariams, paskiriamiems ministerijų vadovais, pasilikti parlamentarų mandatą. Iš 14 dabartinės Vyriausybės narių net 10 yra ir Seimo nariai. Ankstesniame Ministrų kabinete tik pusė narių buvo parlamentarai.
Vyriausybei neretai vadovauja politikas, turintis ir Seimo nario mandatą. Keturiolikoje Ministrų kabinetų tokių premjerų buvo aštuoni: pirmieji – Kazimira Prunskienė, ją vos kelioms dienoms pakeitęs Albertas Šimėnas, Gediminas Vagnorius (abu kartus, jam einant šias pareigas), Aleksandras Abišala, vėliau – Andrius Kubilius, Rolandas Paksas ir Gediminas Kirkilas.
Statistika rodo, kad ministrai yra tarp prasčiausiai posėdžius lankančių šios kadencijos parlamentarų. Iš 25 rečiausiai posėdžiuose matomų politikų 14 dirba ar anksčiau dirbo Vyriausybėje. Bene dažniausiai iš ministrų Seimo posėdžiuose galima pamatyti Vidaus reikalų ministerijos vadovą liberalcentristą Raimondą Šukį – bent kurį laiką jis yra buvęs dviejuose trečdaliuose posėdžių.
Tuo tarpu G. Kirkilas, anksčiau ėjęs krašto apsaugos ministro pareigas, pagal lankomumą atsidūrė pačioje sąrašo apačioje – jis dalyvavo mažiau nei penktadalyje posėdžių. Vos pažangiau nei jis posėdžius lankydavo dabar jau buvęs parlamentaras ir ūkio ministras Viktoras Uspaskichas.
Paprastai per dieną rengiami du plenariniai posėdžiai. Tačiau tai, kad Seimo narys dalyvauja viename ar kitame iš jų, nereiškia, jog jis visą pusdienį sėdi savo kėdėje salėje. Parlamentaras gali pasirodyti salėje tik svarstant jo pateiktą projektą ar kitą jam rūpimą klausimą, taip pat – per balsavimą. Likusį laiką parlamentarai mėgsta leisti ne tik kabinetuose, renginiuose ar susitikimuose, bet ir Seimo restorane ar rūkykloje traukdami dūmą.
Vyriausybės nariai parlamento posėdžiuose dažniausiai nedalyvauja dėl objektyvių priežasčių – įtemptos darbotvarkės, kuri būna pilna ministerijos renginių, susitikimų su kolegomis iš kitų šalių, komandiruočių.
Tačiau tam tikrais atvejais – pavyzdžiui, balsuojant dėl valdantiesiems svarbių įstatymų, ateiti į Seimą ministrai randa laiko. Taip buvo pernai, pavasario sesijos pabaigoje – ministrai tuomet dalyvaudavo beveik kiekviename posėdyje. Seimo salėje jie sėdi ir per Vyriausybės valandą ar atėję pristatyti ministerijos teikiamą įstatymo projektą, tačiau tai jie daro kaip ministrai, o ne kaip parlamentarai.
Žinoma, menkas lankomumas dar nereiškia, kad ministrų beveik nematyti Seime – jie dalyvauja komitetų ar frakcijų posėdžiuose, patys teikia naujus projektus ar pasiūlymus jau įregistruotiems.
Beje, dvigubos pareigos ministrams negarantuoja ir dvigubo atlyginimo. Anksčiau Vyriausybės nariams, kurie neatsisakydavo parlamentaro mandato, kartu su ministro alga buvo mokamas vienas vidutinis atlyginimas. Tačiau dabar, kaip informavo Seimo kanceliarijos Finansų departamento Darbo užmokesčio apskaitos skyriaus vyresnioji specialistė Rima Urbonaitė, padengiamos tik tiesioginės parlamentaro išlaidos.
Pažangiausi parlamentarai praleidžia tik vieną kitą posėdį
Dažniausiai Seimo posėdyje galima pamatyti konservatorių Jurgį Razmą, frakcijos „Tvarka ir teisingumas” narį Rimantą Smetoną, Mišrios Seimo narių grupės narį Vidmantą Žiemelį, „darbietę” Etelą Karpickienę ir socdemus Juozą Palionį bei Algį Rimą. Jie dalyvavo daugiau nei 95 proc. šios kadencijos posėdžių. Tik po vieną iš dešimties posėdžių yra praleidę daugiau nei pusė parlamentarų.
Kai kuriems ministrams šiuo aspektu sunku lygintis su kolegomis. Uoliausiai posėdžius lankantis R. Šukys, išrinktas sostinės Fabijoniškių apygardoje, praleidžia tris iš dešimties posėdžių, tiesa, jis ministerijai vadovauja tik nuo praėjusių metų birželio.
Vos vienu posėdžiu mažiau savo „sąskaitoje” turintis krašto apsaugos ministras socialdemokratas Juozas Olekas dirbo ir ankstesnėje Vyriausybėje, tik tuomet vadovavo Sveikatos apsaugos ministerijai.
Pagal lankomumą nedaug nuo jų atsilieka Pilietinės demokratijos partijos atstovas Petras Baguška. Vienu iš lyderių tarp ministrų politikas greičiausiai yra dėl to, kad iki tapdamas Teisingumo ministerijos vadovu jis dalyvaudavo beveik kiekviename posėdyje. Po ministro priesaikos Seime lankosi gerokai rečiau.
Tos pačios partijos atstovas Rimvydas Turčinskas, sveikatos apsaugos ministro portfelį irgi gavęs pernai birželį, atvyksta į 60 proc. posėdžių. Šiek tiek rečiau pasirodo ūkio ministras Vytas Navickas, pernai beveik porą mėnesių iš viso nedalyvavęs posėdžiuose, taip pat – švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė.
Beveik 60 proc. posėdžių dalyvavo susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius, ankstesnėje Vyriausybėje kurį laiką vadovavęs Finansų ministerijai. Vilkaviškio vienmandatėje apygardoje išrinkto politiko Seimo posėdžiuose kartais nematyti po kelias savaites.
Vos trečdalyje posėdžių registravosi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Vilniaus Šeškinės apygardoje išrinktą politikę į Seimą dažnai atgena būtinybė pristatyti vieną ar kitą projektą. Jų ministrė per kadenciją pateikė daugiau nei 200 ir pagal šį rodiklį pakliūna į aktyviausių parlamentarų dvidešimtuką.
Valstiečių liaudininkų sąjungos vadovė, žemės ūkio ministrė K. Prunskienė dalyvavo kas penktame posėdyje. Molėtų-Švenčionių vienmandatėje apygardoje išrinkta parlamentarė buvo vos keliais posėdžiais daugiau nei G. Kirkilas.
Premjero, kuris anksčiau ėjo krašto apsaugos ministro pareigas, „sąskaitoje” – vos 61 posėdis iš 321 vykusio, arba 19 proc. posėdžių.
Nors kai kurie Seimo nariai jau kurį laiką nebėra ministrai, jų pavardės taip pat minimos tarp rečiausiai posėdžiuose dalyvaujančių parlamentarų. Pavyzdžiui, buvęs ūkio ministras, Darbo partijos lyderis Kęstutis Daukšys dalyvauja šešiuose iš 10, buvęs finansų ministras socdemas Zigmantas Balčytis – keturiuose iš 10, buvęs užsienio reikalų ministras socialliberalas Antanas Valionis – trečdalyje posėdžių.
Išsaugotas mandatas K. Daukšiui garantavo darbą
Praėjusius Seimo rinkimus laimėjusi Darbo partija nurodė savo atstovams, tapusiems ministrais, atsisakyti parlamentarų mandatų. Taip pasielgė Žilvinas Padaiga, Gintautas Bužinskas ir Vladimiras Prudnikovas. V. Uspaskichas, kadangi buvo išrinktas vienmandatėje apygardoje, mandatą išsaugojo.
Ši Algirdo Brazausko vadovaujama Vyriausybė išdirbo vos pusantrų metų. Ministrų portfelių netekusiems trims „darbiečiams” teko vėl ieškoti darbo, nes sugrįžti į Seimą jie nebegalėjo. Tuo tarpu atsistatydinusį V. Uspaskichą pakeitęs Kęstutis Daukšys pasielgė apdairiau – mandato neatsisakė, todėl net po metų, kai Vyriausybė vėl atsistatydino, galėjo vėl atsidėti tik parlamentaro darbui.
Dabartinis Darbo partijos pirmininkas nenorėjo sutikti, kad tai yra gudravimas, siekiant bet kokia kaina išsaugoti minkštą kėdę, arba rinkėjų apgaudinėjimas, kai politikas, užuot rengęs įstatymų projektus ir aktyviai dalyvavęs juos svarstant, užsiima ministro prievolėmis.
„Tokia situacija turi ir privalumų, ir trūkumų. Į Seimo narį ministrą daugelis parlamentarų žiūri kaip į saviškį, todėl lengviau juos įtikinti priimti vieną ar kitą sprendimą. Kita vertus, tenka plėšytis tarp dviejų darbų, ir Seimui lieka kur kas mažiau laiko. Tačiau tam yra frakcijos ar komiteto posėdžiai, kuriuose kolegos gali viską papasakoti. Tiesa, ateiti į plenarinius posėdžius laiko nelabai lieka”, - kalbėjo K. Daukšys.
Vertinti ministro-parlamentaro darbą palieka rinkėjams
Buvęs švietimo ir mokslo ministras socialliberalas Algirdas Monkevičius taip pat neslėpė, kad suspėti tinkamai eiti ir šias, ir parlamentaro pareigas jam būdavę sunku.
„Krūvis velniškas. Laiko Seimui likdavo labai mažai, todėl tekdavo pasikliauti frakcijos bei Švietimo ir mokslo komiteto, kuriam priklausiau, pozicija, - pasakojo politikas. – Kai būdavo svarstomas man rūpimas klausimas, jų posėdžiuose stengdavausi dalyvauti. Bet į plenarinius posėdžius eidavau tik kai frakcija ar Vyriausybė duodavo pavedimą arba būdavo svarstomi mano asmeniškai teikti projektai. Buvau išrinktas vienmandatėje apygardoje, manau, kad savo rinkėjams tuomet nepakankamai atstovavau”.
Vėliau A. Monkevičius vadovavo Etikos ir procedūrų komisijai, kuri vertina parlamentarų lankomumą. Ministrai tokių svarstymų išvengia, mat jiems leidžiama derinti darbą Vyriausybėje ir Seime. Tokiu atveju paprastai nukenčia pastarasis, tačiau pašnekovas teigė nepastebėjęs, kad kolegos piktybiškai naudotųsi Konstitucijos suteikta privilegija.
Kaip pažymėjo socialliberalas, Seime yra tam tikri struktūriniai elementai – frakcijos ir komitetai, ir galutinį rezultatą paprastai lemia jų sprendimai, o ne pavienių parlamentarų užgaidos. Todėl esą ministrams nėra būtina dalyvauti kiekviename posėdyje, o savo nuomonę jie gali pareikšti ir frakcijos kolegoms.
„Ar ministras tinkamai eina ir Seimo nario pareigas, sprendžia rinkėjai. Jei nuvilia toks politikas, jo nebeišrinks, - įsitikinęs A. Monkevičius. – Čia yra labiau politinės kultūros dalykas. Brandesnės politinės kultūros valstybėse, jei ministrams galima būti parlamentarais, jie sėkmingai suderina abejas pareigas ir nesilaiko įsikibę į kėdes tik dėl asmeninių tikslų”.
Pas mus, anot Seimo nario, abejonių dėl tikrųjų politikų interesų gali kilti, todėl jis pripažino, kad būtų galima parengti Konstitucijos pataisą dėl ministrų ir parlamentarų pareigų atskyrimo. Net jei ji nebūtų priimta, kilusi diskusija esą padėtų išsiaiškinti kai kuriuos niuansus.
Portfelis – ne privalumas, o galimybė piktnaudžiauti
Politologo Alvido Lukošaičio teigimu, ne vienoje valstybėje galiojanti praktika, kai politikai gali dirbti ir vyriausybėje, ir parlamente, nėra ydinga. Tačiau esą ne visuomet ji įgyvendinama sėkmingai.
Pavyzdžiui, grynai parlamentinėje Didžiojoje Britanijoje visi ministrai yra ir parlamentarai. Tuo tarpu pokomunistinėse šalyse, jei leidžiama derinti dvejas pareigas, politikai neretai pradeda piktnaudžiauti šia privilegija.
„Su taisyklėmis pas mus viskas tvarkoje, bet politinės kultūros standartai tokie, kad kartais ministrai kartais leidžia sau nedalyvauti Seimo posėdžiuose net sprendžiant itin svarbius klausimus”, - apgailestavo A. Lukošaitis.
Anot jo, ministrams dažnai nebūtina sėdėti plenariniame posėdyje, mat tikrasis darbas verda komitetuose ar frakcijose: „Normaliose sistemose galutinės pozicijos suformuojamos vyriausybėje, dirbant išvien su parlamento struktūromis. Deja, pas mus to nėra. Kai kada ministrai dėl parlamentinės kontrolės trūkumo sau leidžia per daug”.
A. Lukošaičio žodžiais, Lietuvos politikams ministro pozicija – partinės karjeros viršūnė – tampa ne privalumu, o galimybe piktnaudžiauti.
Tačiau jis priminė, kad anksčiau vyriausybės nebūdavo ilgalaikės. Todėl jei nuolat besikeičiantys ministrai nebūtų galėję išlaikyti mandatų, būrų reikėję dažnai organizuoti pakartotinius rinkimus.
Kaip galimą išeitį tokiu atveju politologas pasiūlė kai kuriose šalyse galiojančią tvarką, pagal kurią, kol parlamentaras dirba ministru, jį pakeičia savotiškas pavaduotojas.