Lietuviškosios televizijos kultūroje kalami dideli pinigai kuriant laidas, šlovinančias primityvų mąstymą ir lytinį potraukį. Beveik kasdien Lietuvos žiūrovui brukamos primityvios ir banalios laidos, rodomi lėkšti pokalbiai žmonių, kurių protas, jausmai ir skonis nėra pakankamai išlavinti. Ir visa tai vadinama buvimu „arčiau žmonių“.
Tuščiai deginant brangų televizijos laiką prarandama galimybė intelektualiai šviesti žiūrovą. Kita vertus, tokiomis laidomis ugdomas bukas ir bukesnis žiūrovas, kuris „superines“ ( suprask – aukščiausios kokybės) laidas priima už gryną pinigą, o tų laidų dalyvius laiko žvaigždėmis, nes taip teigia ir rašo savimi besižavintys žurnalistai, įtikėję savo išskirtinumu ir siaurai suprantama televizijos misija. Lietuviškoji televizija tiesiog akina „žvaigždžių“ gausumu: „žvaigždės“ kuria laidas apie „žvaigždes“, pačios „žvaigždės“ veda laidas, „žvaigždės“ tampa pokalbių dalyviais, „žvaigždės“ atranda naujas „žvaigždes“.
„Žvaigždėmis“ spindinčios televizijos laidos baigia ištrinti ribą tarp unikalaus individo talento, intelekto, kūrybingumo ir vidutinybės nepamatuoto pasitikėjimo savimi, nesugebėjimo matyti savo gebėjimų ribotumo. Lietuviškoje televizijos kultūroje, matyt, daug ką lemia pažintys televiziją atstovaujančių žmonių ir tarp jų plūduriuojantys pinigai, todėl savaime suprantama, kad „žvaigždžių“ klanas saugo savo „žvaigždyno“ ribas arba plečia jas tiek, kiek naujoji „žvaigždė“ neša pelną jos manipuliatoriams.
Tokios laidos rodo, kad per septyniolika Lietuvos nepriklausomybės metų tautinė televizijos kultūra smuko intelektualiai, kad televizijos programų kūrėjams yra paprasčiau imituoti vakarietišką šlamštą nei kurti originalias laidas. Intelektualumo koeficientui nustatyti televizijos „žvaigždės“ galėtų surengti infantiliškiausios laidos, infantiliškiausių laidų vedėjų bei dalyvių konkursą ir dar uždirbti pinigų, nes himnas pinigams lietuviškoje televizijoje giedamas gana dažnai, kadangi laidų dalyvius ir žiūrovus vilioja ne laidų turinys, o laidoje uždirbami pinigai.
Įdomu tai, kad, kaip rodo „TV publikos“ apklausa, tautinės televizijos prodiuseriai lietuviškosios produkcijos nežiūri, nes labiau domisi užsienietiškomis laidomis. Kad „TV publikos“ apžvalgininkas Skirmantas Valiulis nesibodi lietuviškosios televizijos infantilizmo, o, atvirkščiai, smaguriauja laidomis, kurios „gilinasi“ į žmogaus fiziologiją, bet ne į tai, kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno. Gal bedantė apžvalga padeda ponui Valiuliui išlikti bohemos „žvaigždžių“ gretose?
Daug vilčių neteikia naujasis televizijos sezonas, kuris buvo reklamuojamas dėl būsimų „fantastiškiausių“ laidų – „skandalingų gandų iš „žvaigždžių“ gyvenimo, „pletkų svetainės“, intrigų, blefavimo, „Olialia mergaičių“ – eterio delikatesų, šeimyninio gyvenimo lovoje, Velnio ir Dievo diskusijų. Akivaizdu, kad lietuviškoje televizijoje infantilizmo daugėja, nes intelektualumo kartelė iškelta tik iki vidurinės mokyklos penktosios klasės lygio, vulgariojo Le Broniaus „išminties“, Velnio ir Dievo apgailėtinų pokalbių bei primityvių siužetų ir vulgarios klounados laidoje „Ačiū Dievui, atėjai“.
Gal sparčiai plintančią infantilizmo bangą stabdo Nacionalinė televizija, turinti paisyti švietimo ir kultūros misijos? Reikia pripažinti, kad šiame kanale pozityvi atsvara infantilizmui egzistuoja, tačiau akivaizdi ir šios televizijos duoklė masinei kultūrai. Štai, kiekvieną rytą spaudos apžvalga baigiama banalios gyvenimiškos situacijos ar kvailo posakio skaitymu, „horoskopų“ lemties pranašystėmis, fizionomijos spėlione. Kodėl nepradėjus dienos filosofinės minties dėlione, kuri verstų žiūrovą visą dieną mąstyti ir ieškoti atsakymo, skaidrintų jo protą? Minties gelmė, o ne galimybė už dyką gauti televizijos suvenyrą, turėtų traukti žiūrovą.
Meno ir kultūros kūrėjai ir teoretikai ne kartą diskutavo kaip derinti pramogą ir žmogaus ugdymą, intelektinį ir dvasinį poilsį bei proto ir jausmų žadinimą. Ginčus kėlė ir kelia pasirinkimo galimybė: nusileisti iki neišprususio individo lygio ar kelti žiūrovą tobulinant jo protą ir jausmus. Lietuviškoje televizijos kultūroje dažnai pabrėžiama – reikia taikytis prie žiūrovų ir rodyti tai, ko žiūrovai nori. Tačiau, kai žiūrovui iki soties pateikiami tik vulgarūs žaidimai kaip kasdienė duona, jis nėra skatinamas suvokti minties delikatesų ir emocijų subtilumo.
Žiniasklaidos magnatai oriai saugo tautinės televizijos kūrybinį savarankiškumą ir nepriklausomybę. Tačiau ko verta ši nepriklausomybė, kai kasdienėmis infantilizmo dozėmis bukinami žmonės, kai jiems peršamos netikros ir laikinos vertybės, kai žeminamas intelektas, tyčiojamasi iš jausmų ir kuriamas instinktų kultas? Ar sostinės televizijų kanalai prisiima atsakomybę už tautiečių sąmonės primityvinimą, už „superinių“, „fainų“ laidų vedėjų ir dalyvių pavertimą marionetėmis? Gili mintis ir nuoširdus jausmas žiūrovą veikia tikrumu. Jiems dirbtinio triukšmo ir vulgaraus seksualumo palydos nereikia.
Lietuviškoje televizijoje „žvaigždžių“ spindesys dirbtinai konstruojamas: kuo kvailesnio žmogaus įvaizdį kuria „žvaigždė‘, tuo labiau ji garsinama kaip įžymybė. Kvailumas ir primityvumas tautinėje televizijoje jau ėmė gožti žmogaus orumą. Su tuo taikstosi „superinių“ laidų dalyviai ir aktoriai, nes kvailumo kaukė, matyt, neša nemažą pelną. Štai, aktorės, vaidinančios vis labiau infantilėmis virstančias blondines, gal niekad nemąsto apie tai, kad savo įvaizdžiu žemina moteris.
Visuotinai pripažinta, kad juokas žmogų gydo, kad juokas ir ironija yra veiksmingi žmogaus ir visuomenės ydų kritikos instrumentai. Klasikinėje literatūroje juokdario paveikslas yra išminties sinonimas. O ką gydo ir ką kritikuoja šiuolaikiniai televizijos juokdariai? Žavisi savo sužvaigždėjimu ir tuščiais plepalais aukština žmogaus kvailumą? Tuščiai maivosi „žvaigždžių korifėjų“ sukurtame balagane, kuriame vargu ar rasi lėkšto siužeto minties potekstę ar aktorių profesinį meistriškumą. Kai laidų siužetų rašytojai ir laidų dalyviai, „žvaigždės“ juokdariai, nesugeba kurti šmaikštaus ir sąmojingo juoko, savo dėmesį jie skiria žmogaus kūno dalims žemiau juostos ir jų funkcijoms.
Vis dėlto norisi tikėti, kad mūsų visuomenėje, pretenduojančioje tapti žinių visuomene, žmogaus primityvumo ir nebrandumo šlovinimas tautinėje televizijoje taps atgyvena. Kad televizija, transliuodama masiškiausius reginius, neskirstys žiūrovų į „elitą“ ir „žmonių mases“, kadangi mąstymas ir jausmai nėra nei išrinktųjų privilegija, nei „masių“ patyčių objektas. Mintis ir jausmas verti pagarbos, nes tik mintis ir jausmas iki šiol stiprina ir palaiko žmogų.