Dr. Pūras neseniai grįžo iš Ženevos, kur dalyvavo Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto 45-oje sesijoje. Metų pradžioje jis tapo pirmuoju Lietuvos atstovu JT struktūrose, vertinančiose kaip pasaulyje įgyvendinamos žmogaus teisės.
Dr. Pūras taip pat yra Europos Komisijos remiamo projekto “Lietuva be atskirties ir skurdo” (LabAS*) ekspertas. LabAS skirtas supažindinti visuomenę su vyriausybės skurdo ir socialinės atskirties mažinimo programomis ir rengti pasiūlymus kaip jas gerinti. Žurnalistas Romas Sakadolskis kalbasi su dr. Pūru apie šių programų efektyvumą ir problemas sveikatos srityje:
Koks Lietuvos medikų vaidmuo skurdo ir socialinės atskirties mažinimo programose? Ar jie pažeidžiamoms grupėms yra gelbėjimosi ratas, kaip ir būtų galima tikėtis paskaičius Lietuvos įstatymus?
Medikų vaidmuo čia labai jautrus. Medicina yra humaniškiausia profesija – prisiminkime Hipokrato priesaiką. Į mediciną stojama norint padėti patiems silpniausiems. Bet jeigu sistema veikia neefektyviai, toji idėja kartais išvirsta į savo priešingybę. Taip iki šiol,deja, dažnai atsitinka Lietuvoje.
O atsitinka taip kaip aprašyta Orvelo „Gyvulių ūkyje“ – vieni pacientai būna lygūs, o kiti lygesni, nes sovietinė medicina, kurios įskiepytų papročių dar daug mūsų sveikatos sistemoje, remiasi komunizmo principu: pagalba privalo būti aukšto lygio, visiems prieinama ir nemokama. Užtenka pradinuko matematikos žinių suprasti, jog tai neįmanoma misija.
Sovietmetyje nomenklatūra šį absurdą suprato, todėl ji kūrėsi šešėlinę pagalbos sistemą. Buvo nerašytas sandėris su medikais, kad nomenklatūrai jie padės ypatingais būdais.
Nuo tų laikų iki dabar popieriuje yra parašyta vienaip, o tikrovėje yra kitaip. Privalomas draudimas remiasi būtent solidarumo principu. Visi sumetam – kas daugiau uždirba, tas daugiau meta, kas nedirba, už tą valstybė skiria į privalomą sveikatos draudimo fondą – ir tada kam labiau reikės, kas labiau sirgs, tas ir gaus daugiau ir geresnių medicinos paslaugų.
Tačiau tikrovė kita. Žmonės tai supranta, kaip suprato sovietinė nomenklatūra. Todėl vyksta lenktyniavimas kas labiau apgaus šią sistemą, nes niekas nesitiki kvalifikuotos, lengvai prieinamos pagalbos, jeigu jos lauks bendra tvarka pagal surašytus įstatymus ir poįstatyminius aktus.
Apgaunama įvairiais būdais, ne vien duodant kyšį. Vienas pavojingiausių medicinos korupcijos būdų yra „aš tau, tu man“. Kadangi esi medikas, aš tave neblaivų prie vairo pagavęs, paleisiu, bet poryt tau paskambinsiu, nes mano tetai ar uošviui reikia pagalbos. Ir daug kas nemato nieko blogo tokioje sistemoje, netgi didžiuojasi pažintimis su valstybiniame sveikatos sektoriuje dirbančiais daktarais, kurie esant reikalui „pagerintu būdu“ išspręs problemas giminaičių ir draugų ratui.
O pažeidžiamos grupės tokiuose mainuose nedalyvauja. Jos neturi svertų – nei pažinčių, nei padėties visuomenėje, nei pinigų, kad galėtų dalyvauti elito žaidimuose. Ir kai tos grupės narys ateina pas medikus gauti tai, kas jam priklauso, jis nesulaukia, nes resursai jau panaudoti kitur. Pavyzdžiui, paaiškėja, kad ligoninės skyriuje nėra laisvų lovų.
Kodėl taip yra? Esu ne kartą girdėjęs iš kolegų medikų – kodėl mes turime padėti narkomanams ar netgi nepagydomiems ligoniams ir naudoti ribotus išteklius, kuriuos verčiau panaudotume „perspektyviems“ ligoniams? Bet toks požiūris nesiderina su Hipokrato priesaika.
Prieš kelerius metus buvo atvejis, berods Šakių rajone, kuris baigėsi mirtimi. Medikė atsisakė lankyti pacientę, nes ta buvo pagerianti. Medikė klausė – kodėl aš turiu pas ją eiti? Ji esą nepriklauso normaliai socialinei klasei. Ji nesirūpina savo sveikata, tai kodėl aš turiu ja rūpintis?
Popieriuje surašyta, kokią pagalba kas turi kas gauti. Daugiausiai pagalbos turi gauti tie, kas sunkiausiai serga, o pažeidžiamų grupių nariai serga dažniau ir sunkiau. Pagal aprašymą mūsų sistema turėtų labiausiai rūpintis būtent jais. O įvyksta atvirkščiai – medikų dėmesį nuperka kiti. Užsukame dar vieną užburtą ratą, nes tai abiejų pusių susitarimas – bendromis jėgomis apgaudinėti sistemą. Tik nesuvokiame, kad tokiais veiksmais patys vykdome teigiamų permainų sabotažą ir stipriname sistemos ydingumą.
Viltys dedamos į aukštąsias mokyklas, kurios ruošia būsimus medikus, nes jos yra naujovių, pažangos židiniai. Ar viltis pateisina mūsų universitetai?
Ne. Štai pavyzdys: Vakarų Europoje prieš maždaug 30 metų persiorientuota nuo medicininio modelio, kuris remiasi ligų gydymu, į vadinamąjį visuomenės sveikatos požiūrį. Norint racionaliai naudoti resursus, daug dėmesio kreipiama į prevenciją. Daug ką gydo šeimos daktaras. Specialistas kviečiamas tik tada, kada iš tikrųjų reikia, priešingu atveju sistema taps per brangi ir neracionali.
Pas mus ši idėja kompromituojama, taip pat ir akademinės medicinos lygyje. Ten garbūs profesoriai, savo sričių specialistai užduoda toną – mes studentus išmokysime medicinos stebuklų, tų labai aukšto lygio medicininių intervencijų, pvz. širdies chirurgijos. Ir tam studijų programose bus skiriama daug valandų.
Viename tyrime apie tai kaip aukštosiose mokyklose medikai ir kiti specialistai ruošiami dirbti su pažeidžiamomis grupėmis paaiškėjo, kad ne tokios prestižinės sritys diskriminuojamos, nes nėra interesų grupių, kurios veiktų, kad mokymo programose joms būtų skirta daugiau valandų.
Pas mus medikai ruošiami būti gerais „amatininkais“ gerąja to žodžio prasme, tai yra gerais klinicistais – chirurgais, vidaus ligų specialistais, ginekologais, pediatrais ir kt. Deja, pasaulyje laikoma, kad tokiu būdu paruošiamas vos „vienos žvaigždutės“ medikas.
Pasaulio sveikatos organizacija prieš kelis dešimtmečius paskelbė „penkių žvaigždučių“ mediko koncepciją. Neužtenka būti geru amatininku, klinicistu, mokėti intervencijas daryti. Reikia mokėti kaip priimti sprendimus, mąstyti ir etiškai, ir ekonomiškai, kas beje sunkiai suderinama. Gydytojas privalo turėti vadybos pagrindus, nes sveikatos priežiūra yra rimtas verslas. Paslaugų teikimas ir gavimas turi būti vykdomi efektyviai ir racionaliai, naudojant ribotus išteklius. O pas mus galvojama, kad būsi geras daktaras tuomet, kai paskirsi pacientui brangiausių tyrimų ir išrašysi brangiausių vaistų. Iš tikrųjų, taip dažnai besielgiant į bankrotą varomas visas valstybinės medicinos sektorius, pažeidžiami tiek medicinos etikos, tiek sveikatos ekonomikos principai. Tuomet jau suserga pati sistema, ir žmonės tai jaučia.
Galiausiai gydytojas turi būti autoritetas savo bendruomenėje. Neidealizuojant Smetonos laikų, Lietuvos miestelyje anuomet būdavo šviesuliai - daktaras, kunigas, mokytojas. Būtent šeimos gydytojai turi pirmiausia ir atsikovoti šitą poziciją. Dabar gi šaipomasi iš sveikatos sistemos pagrindinės ašies – šeimos daktaro. Girdi, jei jis viską gydo, tai nieko gero iš to nebus. Ir pas jį žmonės dažnai eina tik tam, kad gautų nukreipimą pas kitą – siauresnį medicinos specialistą.
Bet iš tiesų šiandien Lietuvoje jau dirba šeimos gydytojai. Tai gal toji pasikliovimo specialistais sistema keičiasi?
Tai perversmas, kuris turėjo seniai įvykti. Ant popieriaus parašyta, kad tai prioritetinė sritis, kad Lietuvos sveikatos strategijoje bendros praktikos gydytojas – tai institucija, kuri perims 80 procentų klinikinių atvejų. Tačiau taip kol kas neatsitinka, dėl minėto boikoto.
Kaip pasireiškia boikotas?
Aukštosiose mokyklose siauros specialybės medicinos profesoriai duoda suprasti studentams, būsimiems gydytojams – netikėkite, čia prasta idėja, nes tik širdies daktaras gali gydyti širdį. Ir iš tikrųjų kardiologas turi daugiau galimybių ir žinių gydyti širdį negu šeimos daktaras. Tai kodėl Vakarai išrado tokią „kvailą“ idėją kaip šeimos gydytoją?
O dėl to, kad net ir turtingose valstybėse medicinos biudžetas nėra begalinis. Dėl to įvedami „filtrai“ – ir pats veiksmingiausias filtras yra pirminė sveikatos priežiūra, arba šeimos gydytojo institucija. Pas mus žmonės nori pas tuos „tikrus“ daktarus. O „tikrieji“ dažnai daro viską, kad šeimos daktaro institucija ir toliau liktų nepopuliari.
Vakaruose sutikęs kokį aukšto statuso žmogų, tarkime solidžios įstaigos vadovą, visada ieškau progos paklausti – jeigu kas nors su sveikata atsitinka jums ar artimiesiems, kur kreipiatės? 99 procentai nustemba – kodėl jūs užduodate tokį keistą klausimą? Mes kreipiamės pas savo šeimos daktarą. Vakaruose gyvenančiam žmogui yra vertybė turėti šalia tokį daktarą, kuris sustabdys nuo medicininių technologijų, kuris pasakys kad dar nereikia gerti vaistų, į ligoninę gultis, ar lįsti po aparatu. Na, o jei tikrai viso to reikia, tai tuomet ir pasakys. Geras daktaras yra tas kuris negydo, kai nereikia. Juk medicinoje nemažai sutrikimų praeina patys; kaip sakoma, arba per savaitę, jei gydysi, arba per septynias dienas, jei negydysi.
(Antroje pokalbio dalyje, dr. Pūras vertins privalomą draudimą, ligoninių tankumą ir žingsnius į privačią mediciną Lietuvoje.)
*Projektą „LabAS“, kurio partneris yra „delfi.lt“, finansiškai remia Europos Komisijos programa kovai su socialine atskirtimi. Europos Komisija už turinį neatsako.