Senolei ir jos svečiams netrukdoma naudotis teismo sprendimu specialiai jai namo išorėje pastatytais laiptais. Tačiau kyla klausimas - kam kaimynams nuosavybė į senolės buto prieigas, laiptus ir duris, nuo kurių jie netgi rakto neturi?
Kaimynės kaltinimus advokatė D.Čivilienė vertina kaip visišką absurdą. „Nuosavybę įgijau teisėtu būdu, iš jos nieko nenusavinau, nes neįmanoma nusavinti to, ko ji neturėjo, tai pripažino ir eilė teismų“, - DELFI sakė teisininkė.
Tai, kad ji - advokatė, D.Čivilienės nuomone, absoliučiai neturi jokios reikšmės, „antraip būtų galima kalbėti apie nusikalstamą susivienijimą, į kurį įeitų ir Aukščiausiojo Teismo, ir Vyriausiojo administracinio teismo kolegijos nariai, kurie bylas pagal nepagrįstus (kaimynės-DELFI) reikalavimus nagrinėja nuo 1994 metų“.
Paklausta, ar nebuvo minties tiesiog padovanoti močiutei tą laiptinę ir baigti šią istoriją, D.Čivilienė sakė negalinti to padaryti, nes tai - vienintelis priėjimas prie namo stogo, kurį ji remontuoja.
„Mano lėšomis trinkelėmis nutiesti ir bendrieji takai, ir vandentiekis, ir stogas remontuojamas mano lėšomis. Niekada ponios Taškūnienės neprašiau nė vieno cento prisidėti prie šitų darbų. Negaliu sau pasidaryti taip, kad neprieičiau prie stogo. Juk mūsų namas įtrauktas į Kultūros paveldo objektų sąrašą, tad privalo būti tvarkomas“, - sakė advokatė.
Įtampos kilo per privatizaciją
Neseniai 101 gimtadienį paminėjusi ponia Elena DELFI pasidejavo vis sunkiau girdinti, matanti. „Kojos nebelaiko, tačiau amžius - gražus, ne kiekvienas tokio sulaukia“, - šypsojosi inteligentiška senolė.
Nors pasivaikščioti išeina tik į balkoną, laukdama svečių ponia Elena pasirūpina ant mažytės virtuvėlės stalelio gražiai sudėlioti kavos puodelius ir saldumynus.
„Pirmiau pasivaišinkime“, - apie patirtas nuoskaudas neskuba pasakoti ponia Elena, iš pradžių prisimindama, laikus, kai žalumos apsuptame dviejų aukštų namelyje glaudėsi ne tik ji ir dabartiniai kaimynai, bet ir daugiau gyventojų.
Vienam žmogui po karo čia buvo skiriami 9 kvadratiniai metrai, skirtingos šeimos naudojosi bendra virtuve, koridoriumi, tačiau visiems visko pakako.
Situacija pasikeitė prasidėjus butų privatizavimui. Pasak senolės, tuomet pirmame aukšte gyvenusi jos kaimynė D.Kazlauskienė, padedant dukrai D.Čivilienei, pasirūpino, kad pirmame aukšte neliktų nė vieno svetimo, o paskui ir ponią Eleną įspėjo: „Dabar tavo eilė. Ne su tokiais susiprovijom“.
Teismo sprendimus vadina nežmoniškais
„Tada, atsimenu, susinervinau, bet nutariau nekentėti, nors D.Kazlauskienės būdai - neišpasakyti. Buvo mane užrakinusi rūsyje, užsiundžiusi šunį. Stengiausi neduoti progos jokiai konfliktinei situacijai, tačiau kai sužinojau, kad po mano mirties jai viskas čia liks, nebegalėjau nutylėti“, - pasakojo moteris.
Ponios Elenos nuomone, ramiai gyventi jai neleidžiama todėl, kad kaimynai nori viso namo.
„Jie išponėjo, šeima išaugo. D.Čivilienė jau turi pora anūkų, jiems reikia čia“, - sakė senolė, net nežinanti, kad, pralaimėjus paskutinę bylą prieš kaimynus, 101 gimtadienio išvakarėse iš jos pensijos turėjo būti sumokėtos kelis tūkstančius litų siekiančios teismo ir kaimynių advokato išlaidos.
Teismų sprendimą neįgalią, vienišą senutę apdėti tūkstantiniais mokesčiais, žinant, kad ji pati nepajėgi susimokėti, ponią Eleną globojanti dukterėčia Jadvyga Marija Vaičiulis vadina žiauriu ir necivilizuotu dalyku.
„Tokie nežmoniški sprendimai užkerta kelią daugybei žmonių ginti savo teises ir jaustis žmonėmis“, - DELFI teigė Australijoje gyvenanti senolės giminaitė, pridurdama, kad jeigu ji neturėtų galimybės savo lėšomis sumokėti Lietuvos teismų priteistų sumų, išieškojimas būtų nukreiptas į vienintelį tetos Elenos būstelį antrame namo aukšte, kurį ji taip brangina.
Kai prieš daugiau nei 60 metų ponia Elena atsikraustė į savo butuką, čia nebuvo nei elektros, nei vandens, nei kanalizacijos. Tačiau po truputį viską susitvarkė, susipirko baldus.
Kaimynė A.Kazlauskienė pirmame to namo aukšte įsikūrė dešimtmečiu vėliau, ten gimė ir jos dukros.
Pasak J.M. Vaičiulis, prasidėjus butų privatizavimui, A. Kazlauskienė ir D. Čivilienė tetai už akių išsipirko ir visas bendro naudojimo patalpas: koridorių pirmame namo aukšte, laiptus, vedančius į antrą namo aukštą, kuriame yra tetos Elenos butas ir kuriais naudojosi tik teta Elena.
„Kitokiu būdu ji negalėjo patekti į savo butą, tačiau D. Čivilienė ir A. Kazlauskienė iš karto pradėjo trukdyti jais naudotis, liepė už savo lėšas pačiai statytis laiptus į butą“, - pasakojo senolės globėja.
Tuo metu poniai Elenai buvo jau 86 metai. Vieniša pensinio amžiaus pirmos grupės invalidumą turinti senolė gyveno iš kuklių pajamų ir neturėjo statybos darbams reikiamų lėšų.
Laukė mirties
„Nepaisydamos, kad pagal įstatymus bendro naudojimo patalpos negalėjo būti išpirktos, D. Čivilienė ir A. Kazlauskienė padavė tetą į teismą, norėdamos ją išgyvendinti iš bendro naudojimo patalpų pirmame aukšte, ir įpareigoti tetą statytis atskirą įėjimą“, - prisiminė jos dukterėčia.
Globėjos įsitikinimu, šia byla teismas turėjo tuojau pat išspręsti ir panaikinti D.Čivilienės ir A. Kazlauskienės nuosavybės teises į bendrą koridorių.
„Tačiau vietoje to, teismo procesas buvo vilkinamas. Teta pasakojo jutusi, kad tai buvo daroma tyčia, laukiant jos mirties. Teismui nepakako namo planų, tad pas senolę buvo atsiųsta komisija, kuri tikrino, ar tikrai ji savo butą gali pasiekti tik per koridorių ir laiptus, kuriuos D. Čivilienė ir A. Kazlauskienė buvo išpirkusios“, - pasakojo J.M.Vaičiulis.
Išgirdusi šią istoriją J.M.Vaičiulis suprato, kad teta neapgins savo teisių, tad atvyko į Lietuvą padėti giminaitei gintis nuo kaimynų.
Gavusi įgaliojimą atstovauti E.Taškūnienei, jos giminaitė sužinojo, kad 1992 metų vasario 24 dienos pirkimo-pardavimo sutartimi, kuri buvo sudaryta Vilniaus miesto Žvėryno seniūnijoje, D. Čivilienė ir A. Kazlauskienė sugebėjo be tetos žinios ir sutikimo išsipirkti bendro naudojimosi patalpas - vienintelį namo koridorių ir vienintelius laiptus, vedančius į tetos butą antrame aukšte.
„Prašydama apginti tetos teises, Lietuvoje kreipiausi į visas valdžios institucijas, įstaigas, tačiau išgirdę problemą pareigūnai visi kaip vienas atsakydavo - „Negali būti, kad išpirko bendrą koridorių“, - prisiminė DELFI pašnekovė.
Įpareigojo statyti atskirus laiptus
Kad būtų drąsiau, tuomet į teismą senolę lydėjo ne tik dukterėčia, bet ir jos sesuo, dvi pažįstamos.
„Kai visos laiptais nusileidome iš antro aukšto, D. Čivilienė ir A. Kazlauskienė čiupo mane už plaukų ir pradėjo spardyti. Kiek tai truko, iš to siaubo jau net negalėjau pasakyti. Po šio užpuolimo nuėjome į Žvėryno policijos nuovadą, kurioje užregistravome skundą dėl mano sumušimo. Vėliau sužinojau, kad A. Kazlauskienė ir D. Čivilienė buvo nubaustos administracine tvarka“, - pasakojo J.M.Vaičiulis.
1994 metų birželį Vilniaus miesto apylinkes teismas pripažino, kad bendro naudojimosi patalpų išsipirkimas - negaliojantis ir įpareigojo Žvėryno seniūnijos valdybą A. Kazlauskienei ir D. Čivilienei grąžinti pinigus, sumokėtus perkant minėtas patalpas.
Kaimynėms teismas pavedė savo lėšomis pagal pateiktą projektą įrengti atskirą įėjimą į antrą namo aukštą, kuriame gyveno senolė.
A.Kazlauskienei ir D. Čivilienei buvo nustatyta naudotis pirmo aukšto koridoriumi, o poniai Elenai - naujai pastatytu atskiru įėjimu ir laiptais, namo išorinėje pusėje.
1995-metų gegužę nekilnojamojo turto registro ir kadastro įstaigoje senolė savo vardu nuosavybės teise įsiregistravo jai skirtus naujai pastatytus laiptus ir prie jų antrame aukšte esantį koridorių. Tačiau dėl to advokatų kaimynystė poniai Elenai netapo lengvesnė.
Už akių išregistravo senolės nuosavybę
Pasak J.M.Vaičiulis, kaimynės be tetos žinios ir sutikimo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu pasisavino bendrą pirmojo aukšto koridorių ir laiptus į antrą aukštą.
„Taip D. Čivilienė ir A.Kazlauskienė užsigrobė visus be išimties įėjimus į namą, namo koridorius ir laiptus, nors tai prieštarauja Lietuvos įstatymams. Kaimynės pasinaudojo mano tetos bejėgiškumu ir savo šeimos profesine bei visuomenine padėtimi“, - įsitikinusi J.M.Vaičiulis.
Neįgali, tuo metu jau vyresnė nei 90 metų ponia Elena nebuvo informuota, kad vyksta teismai dėl jos nuosavybės teisių panaikinimo.
Sprendime minima, kad apie tai buvo skelbta laikraščiuose. Tai neva reiškia, kad senolė apie jos nuosavybės teisių panaikinimo procesą turėjo sužinoti iš spaudos.
„Tačiau kam D. Čivilienei ir A. Kazlauskienei prireikė apie teismą paskelbti per laikraštį, kai teta gyvena tame pačiame name? Be to, kaimynėms buvo žinoma, kad senolė negali išeiti nusipirkti spaudos ir dėl prasto regėjimo negali skaityti“, - atkreipė dėmesį J.M.Vaičiulis.
Giminaitės nuostabą kėlė ir ta aplinkybė, kad VšĮ „Registrų centras“ archyvuose esančioje ponios Elenos nuosavybės byloje nebuvo pridėtas teismo sprendimas, kiti dokumentai, iš kurių būtų aišku, kokiu pagrindu buvo išregistruotos tetos nuosavybė į jos laiptus ir koridorių namo išorėje ir antrame aukšte.
DELFI: Ar tiesa, kad jums buvo sunku rasti advokatą?
J.M.Vaičiulis: Taip. Sužinojusi, kad kaimynės įgijo nuosavybės teises į visas bendro naudojimo patalpas, buvau labai sukrėsta. Bandžiau ieškoti advokato, kadangi man reikėjo profesionalios teisinės pagalbos.
Tačiau visi advokatai, į kuriuos kreipiausi, atsisakė ginti mano tetos teises ir man atvirai pasakė kad niekas iš advokatų nenorės apsiimti šitos bylos, nes tai pakenktų „advokato karjerai“.
Visus advokatus baidė ne bylos sudėtingumas, bet aplinkybė, kad mano teta žiauriai nuskriaudė Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo J.Čivilio žmoną ir jos motiną. Man buvo paaiškinta, kad Lietuva yra labai maža valstybė, todėl užsitraukti įtakingų asmenų kerštą ar nemalonę nepageidaus nė vienas advokatas.
Neradusi sutinkančio padėti ginti senutę advokato, galvojau dėl šio fakto kreiptis į televizijos stotį, tačiau prieš tai ieškojau su kuo pasitarti, ką gi daryti toliau, nes į Lietuvą buvau atvykusi trumpam laikui.
Kreipiausi patarimo į kunigą Antaną Saulaitį, su kuriuo teko susipažinti kursuose Amerikoje. Jei ne šio garbaus kunigo nuoširdi pagalba, esu tikra, būčiau neradusi advokato, kuris apsiimtų ginti tetos teises.
DELFI: Vis dėlto, teismai nepatenkino ponios Elenos prašymo atnaujinti bylų dėl bendro naudojimo patalpų priskyrimo tik D. Čivilienei ir A. Kazlauskienei bei jų atidavimo kaimynių nuosavybei.
Teismai taip pat nepatenkino jūsų tetos reikalavimo pripažinti negaliojančiu ir panaikinti rekonstruoto statinio (poniai Elenai teismo sprendimu pastatytų laiptų) priėmimo naudoti aktą.
Be to, bylas pralaimėjusiai šimtametei teismas priteisė sumokėti kelis tūkstančius litų teismo išlaidoms ir advokatės D. Čivilienės advokato išlaidoms padengti. Kaip visa tai vertinate?
J.M.Vaičiulis: Tokiais sprendimais Lietuvos teismai padeda D. Čivilienei ir A. Kazlauskienei užvaldyti ne tik visas namo bendro naudojimo patalpas, bet ir pasiglemžti tetos Elenos butelį, kurį ji prarastų gindama savo teises.
Teta Elena kreipėsi i teismą, kad ją atleistų nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, nes ji neturi tam lėšų. Teismas neatleido.
Aš sumokėjau visas bylinėjimosi ir teismų priteistas tetai mokėti išlaidas, tačiau apie tai nieko nesakiau, nes bijojau, kad jos širdis nepakels tokios neteisybės. Tačiau apie tai Lietuvos teismai, matyt, nesivargino pagalvoti. Gali būti, kad pažeidžiami žmonės Lietuvos valdžiai visai neberūpi!
Siekdamos, kad teta per įvairiausias skolas prarastų taip joms reikalingą butą, D. Čivilienė ir A. Kazlauskienė sugalvoja įvairiausių ir pačių netikėčiausių situacijų, kad teta kokiu nors būdu taptų kaltininke ir būtų įvelta į neišbrendamas skolas.
D.Čivilienė ne pirmą kartą terorizuoja teta Eleną su turto areštu. Pvz., draudimo bendrovė, kuri turi sudariusi draudimo sutartį su D. Čiviliene dėl jos ir A Kazlauskienės buto pirmam aukšte, 2004 metų balandį reikalavo iš tuomet 98 metų tetos įspūdingos sumos – beveik 13 tūkst. litų.
Anot draudikų, jiems D.Čivilienė pranešė, kad teta, jos bute sprogus vandentiekio vamzdžiui, neva visiškai užliejo D.Čivilienės ir A.Kazlauskienės butą.
Turto areštas neįvyko tik todėl, kad tetos bute šildymo rekonstrukcijos darbus atlikęs meistras kreipėsi į draudimo įmonę ir paliudijo, kad vandentiekis buvo sutrikęs dėl nekokybiškos žarnelės.
DELFI: Kaip manote, kodėl teta Elena užsitraukė kaimynų nemalonę?
J.M.Vaičiulis: Teta man sake, kad negalėjo suprasti A. Kazlauskienės ir D. Čivilienės elgesio nes prieš daugelį metų ji užtarė ir palaikė A. Kazlauskienę, kai jai ir jos tuo metu mažoms dukroms (viena iš jų - dabartinė D. Čivilienė) būtų skirtas pats gražiausias ir didžiausias namo kambarys pirmame namo aukšte.
Teta pergyveno, kad tuo metu vieniša, išsiskyrusi A. Kazlauskienė, likusi su dviem mažom mergaitėm, nebūtų nuskriausta, kad galėtų normaliai gyventi.
Kaip matyti, po šitiek dešimtmečių teta sulaukė „atpildo“ už gražius norus ir pagalbą - A. Kazlauskienė ir D. Čivilienė atsilygino pykčiu, apgaule, panieka ir klasta, nesigėdindamos pakelti ranka ir prieš senolę, ir prieš mane, stojusią ginti jos teisių.
Kadangi ne tik tetai, bet ir man teko iš arčiau pažinti kaimynes, neturiu jokios abejonės, kad D. Čivilienės ir A. Kazlauskienė vienintelis tikslas ir jų gyvenimo svajonė - užimti ir pasisavinti visą namą ir sklypą.
Joms nėra nieko neįmanomo, nes kažkokiu „stebuklingu“ būdu sugebėjo apeiti įstatymus taip, kad jas palaiko net teismai.
Mano nuomone, visi D. Čivilienės ir A. Kazlauskienės veiksmai tetos ir jos turto atžvilgiu tai patvirtina. Jos nesirenka priemonių šiai savo svajonei įgyvendinti, kiekvienu galimu atveju skaudindamos ir skriausdamos tetą.
Net senolės šimtmečio sukakties proga jos ant slenksčio prie buto durų paliko du raudonus, juodu kaspinu perrištus gvazdikus ir kremą veidui nuo raukšlių. Taigi, ką čia bekalbėti apie ankstesnius jausmus - tokių kaimynų reikia tiesiog saugotis, todėl nepajėgi apsiginti teta ir bijo viena atidaryti durų nepažįstamiems, kad kartu neįeitų jos kaimynai.
DELFI: Teismai tęsiasi antrą dešimtmetį, tačiau jūs nenuleidžiate rankų. Kodėl?
J.M.Vaičiulis: Jaučiu pareigą padaryti viską, ką tik galiu, kad padėčiau atitaisyti šią didelę moralinę ir materialinę skriaudą ne vien savo tetai, bet ir paviešinant valdžios požiūrį į kitus vienišus, bejėgius Lietuvos žmones, kurie dėl įvairių priežasčių neturi galimybės kovoti su teismų biurokratija ir kurie nepajėgia suprasti visų įstatymo formalumų.
DELFI: Ar tikitės teisingumo?
J.M.Vaičiulis: Manau, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų pašalinti kylančias abejones dėl Lietuvos teismų objektyvumo ir bešališkumo ir teismų padarytos klaidos bus ištaisytos.
DELFI: Ką planuojate daryti, jei teismai nesutiks atnaujinti bylų?
J.M.Vaičiulis: Labai norėčiau, kad tetos byla būtų išnagrinėta ir išspręsta teisingai ir kad ginant jos teises nereikėtu Lietuvos Respublikos paduoti į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl demokratinei valstybei gėdingų dalykų.