Nors augintinis nešioja ženklus, kurie nurodo, kad tai – specialiai akliesiems vesti skirtas šuo, dėl gyvūno Hanna nuolat turi nemalonų. Jos paprasčiausiai neįleidžia į parduotuves, bažnyčias, kavines ar kitas patalpas, kur šunims eiti draudžiama.
„Didžiausia problema, kad šunys neįleidžiami į restoranus, parduotuves, bažnyčias ar muziejus. Žmonės man vis kartoja, kad aš negaliu su juo įeiti, bet aš privalau. Jeigu palikčiau šunį lauke, ką aš daryčiau be jo?
Taip pat manęs nenorėjo įleisti į Katedrą. Priėjo pora žmonių ir pasakė, kad yra nepagarbu priešais altorių eiti su šunimi. Man sudėtinga rasti parduotuvę, į kurią mane įleistų apsipirkti. Man gi reikia valgyti. Vilniuje neradau nei vieno restorano, į kurį galėčiau patekti“, – sako Hanna.
Vokietė Hanna pabrėžia, kad jos augintinis – išskirtinis gyvūnas, jis visai nėra agresyvus, o per šešerius metus sulojo tik kartą, kai buvo bandoma įsibrauti į šeimininkės butą. Taip yra todėl, kad akliesiems skirti šunys yra kruopščiai atrenkami ir puikiai išdresuojami. Hanna sako, kad žmonės to nesupranta, o ji ypač išgyvena tokią diskriminaciją.
„Jie galvoja, kad tai įprastas šuo ir jis gali loti, kąsti ar pulti žmones. Arba kavinėse valgyti nuo stalo maistą. Bet mano šuo niekada taip nedarytų, nes jis specialiai mokytas. Jeigu esame ten, kur daug žmonių, šis šuo paprasčiausiai atsigula ir nepakyla, kol aš nepasakau.
O parduotuvėje jis mane vedžioja ir nežiūri nei į kitus žmones, nei į maistą. Atrodo neįtikėtina, tačiau tai vyksta. Todėl kartais būnu prislėgta, kad negaliu patekti visur, kur noriu. Manau, kad tai diskriminavimas“, – teigia vokietė.
Hanna pasakoja, kad specialiai akliesiems dresuoto šuns ji nebūtų įpirkusi. Anot vokietės, augintinio kaina prilygsta prabangiam automobiliui. Vedlį nematančiai merginai skyrė Vokietijos draudimo kompanija.
Gyvūnas žino įvairias komandas ir pagal jas eina į kairę ar dešinę, sustoja prie laiptų ar automobilių kelio. Tačiau vedžioti šeimininkę po parduotuvę ar bažnyčią Lietuvoje jam neleidžiama.