Nesutinku su tokia nuomone. Ji klaidinga. Pabandysiu paaiškinti, kaip tokia nuomonė susidarė. Pastaraisiais metais, kai buvusi sovietinė nomenklatūra vis plačiau įsišaknijo visame valstybės aparate bei jos valdyme, sovietinės nomenklatūros požiūris į politiką ir tarpusavio žmonių santykius – nepagautas ne vagis - sukūrė naują pseudomoralę ir pseudovertybę, kurioje demokratija tapo tik savo klano tikslų įgyvendinimo įrankiu.

Tuo degeneruojama – manau sąmoningai - pati demokratija. Tokiu būdu ruošiama puiki dirva nusivylimui ir iš to išplaukiantiems populistiniams autoritariniams judėjimams – partijoms „Tvarka bus!“ arba „Darbo partija“ už 1111 dienų išspręsianti visas žmogiškas problemas. Todėl vis daugėja žmonių nepasitikinčių arba visokeriopai menkinančių demokratijos vertybes. Arba tiesiog tų vertybių nesuvokiančių.

Minėtam anonimui noriu pasakyti, kad degeneruotoje demokratijoje gimsta ir degeneruota tolerancija. Ji degeneruojasi ten, kur virsta nuolaidumu reiškiniams, iškreipiantiems civilizuotus žmonių tarpusavio santykius. Kai tolerancija tampa nuolaidžiavimu, tokie taip vadinami politikai kaip Šustauskas gali tapti Seimo nariais. Jo rasistinius, antisemitinius, antidemokratinius pasisakymus išgirdome jau kadencijos pradžioje. Nacistas ir rasistas lyg niekur nieko tampa Šiaulių miesto tarybos nariu, nors jo ideologija prieštarauja Konstitucijai, o chuliganiški veiksmai - įstatymui, už ką šis galiausiai buvo nubaustas.

Arkadijus Vinokuras:
Degeneruotoje demokratijoje gimsta ir degeneruota tolerancija. Ji degeneruojasi ten, kur virsta nuolaidumu reiškiniams, iškreipiantiems civilizuotus žmonių tarpusavio santykius. Kai tolerancija tampa nuolaidžiavimu, tokie taip vadinami politikai kaip Šustauskas gali tapti Seimo nariais.
Nuolaidumas, remdamasis degeneruotos tolerancijos supratimu, jau peržengia visas padorumo ribas. Tik nuolaidumas skatina radikalus, kurie galiausiai virsta ekstremistais. Tarp kitko, žodžiu „radikalas“ įvardintas šiuo atveju rasistas lyg ir įgauna legalų statusą visuomenėje, jo veiksmai pateisinami ir pripažįstami. Degeneruotos tolerancijos bei savanaudžio politikavimo pasekmės Europoje pareikalavo virš penkiasdešimties milijonų žmonių gyvybių. Tas pat su komunizmu. Lietuvoje toks prieškarinių politikų politikavimas ir nuolaidžiavimas baigėsi visišku pasidavimu komunistiniam priešui be kovos.

Save tradicinėmis besivadinančios partijos, matyt, nesuvokia, kad tolerancija ir nuolaidžiavimas nėra vienas ir tas pat. Seimo narys ponas Emanuelis Zingeris kartą ironiškai pastebėjo, kad dėl tokio nuolaidžiavimo ekstremistams, kuriame nors Seime ateityje gali atsirasti ne vienas, o trisdešimt šustauskų. Gal Italijoje ir priimtina toleruoti masiškai iš vienos į kitą partiją perbėgančius politikus parlamente, bet kam pradėti toleruoti tokią politiką-tradiciją mūsų Seime? Toks Seimo narys praranda bet kokį ryšį su juo rinkusiu elektoratu. Tampa niekam neatsakingu.

Demokratija nėra anarchija. Demokratijoje ne viskas gali ar turi būti toleruojama. Rasizmas ir šios ideologijos skleidimas, homofobija, antisemitizmas, neapykantos skleidimas ir skleidėjai neturi būti toleruojami. Viena yra išsakyti savo nuomonę kokia ji bebūtu, kita – paversti ją ideologija bei ją propaguoti. Jeigu tokia ideologija prieštarauja Konstitucijai ir įstatymui, humanistinėms visuomenės nuostatoms, ją toleruoti, įsileisti ją ir jos skleidėją į viešėją erdvę negalima. Toks įsileidimas į viešėją erdvę nieko bendra su tabu laužymu neturi.

Tolerancija, savo ruožtu, nors ir geriausių paskatų vedama, taip pat neturi virsti aklu nepakantumu ar baime kelti esamas problemas. Manau, kad visiems Lietuvos gyventojams aktualus nerimas dėl imigracijos iš islamo šalių, Afrikos, Rusijos ir kt. Bet kalbėdamas apie ir kritikuodamas politkorektiškumą tikrai neturėjau omenyje leidimą iš rasistinių paskatų kritikuoti kitataučius ar skelbti rasistinę ideologiją. Ši tema atsidūrusi politkorektiškumo rėmuose, kaip jau esu minėjęs, patenka į rasistų rankas. Bet ne rasistams laužyti šią opią tabu Vakarų Europoje virtusia temą.