Reitinguojant universitetus vertinta priimtųjų studijuoti ir studijų kokybė, mokslinė veikla, mokslinis produktyvumas, institucijos valdymas, planavimas, prestižas, ryšiai su visuomene ir kita.
| A reitingas | B reitingas | C reitingas | ||
|---|---|---|---|---|
| Vilniaus universitetas | Klaipėdos universitetas | Lietuvos žemės ūkio universitetas | ||
| Vilniaus Gedimino technikos universitetas | Kauno medicinos universitetas | Lietuvos karo akademija | ||
| Lietuvos veterinarijos akademija | Mykolo Romerio universitetas | Vilniaus dailės akademija | ||
| Kauno technologijos universitetas | Šiaulių universitetas | Lietuvos muzikos ir teatro akademija | ||
| Vytauto Didžiojo universitetas | Vilniaus pedagoginis universitetas | Lietuvos kūno kultūros akademija |
Būti pirmam nereiškia būti geriausiam
Magistrantūros lyginamąją analizę užsakiusio Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) direktoriaus pavaduotoja Aurelija Valeikienė sutinka, kad išvadų patikimumas – abejotinas. Jos esą būtų patikimesnės, jei būtų sudarytas konkrečių studijų programų, o ne pačių universitetų, reitingas.
„Institucijų reitingas dar nesako, kad ta institucija yra pati geriausia ar pati blogiausia visose srityse, reikėtų labiau analizuoti kiekvieną iš 62 Lietuvoje esančių studijų krypčių“, - DELFI sakė A. Valeikienė, pabrėžusi, kad šalyje pirmąkart kurta reitingavimo sistema ir palygintos aukštosios mokyklos.
„Suprantu, kad pagrįstai kyla klausimų dėl nešališkumo, tačiau tai – profesinė studijos rengėjų etika“, - atsakė A. Valeikienė, užklausta, kaip atsitiko, kad visi 4 reitingavimą atlikę universitetai atsidūrė A reitinge. Kad universitetų skirstymas į grupes ne visai korektiškas, anot A. Valeikienės, pripažino ir atliktą reitingavimą vertinę užsienio ekspertai. Kreitono universiteto (JAV) profesorius Terry D. Clarkas pastebėjęs, kad Vilniaus universiteto rodikliai yra aukštesni už kitų A grupėje esančių universitetų, tad jis turėjo būti atskirtas.
SKVC direktoriaus pavaduotoja sako, kad universitetų reitingavimas – pasaulinė tendencija, reitingas aktualus renkantis studijas, tad ateityje universitetų reitingavimas turėtų informuoti moksleivius pasirenkant, kur studijuoti, ir atspindėti atliekamų mokslinių tyrimų lygį.
Reitinguoti specialybes, o ne universitetus
„Reitinguoti aukštosios mokyklos negalima iš viso – tai neduoda jokios informacijos, mat vienas fakultetas gali būti labai geras, kitas – prastas, juk stojantysis, kuriam reikalingas reitingavimas, įstoja į konkrečią specialybę, o ne į universitetą bendrai“, - įsitikinęs VU profesorius, SKVC specialistas Vytautas Daujotis, lietuviškų universitetų reitingavime pasigedęs profesionalumo. Jis sako, kad reitinguoti universitetus turėtų nepriklausomos organizacijos, o valstybinės institucijos kištis išvis neturėtų. Kad būtų išvengta įvairių prielaidų, universitetai, pasak V. Daujočio, neturėtų reitinguoti savęs.
V. Daujotis teigia, kad šalyje universitetus reitinguoti galėtų Lietuvos pramonininkų konfederacija, ir tai „būtų vienas prasmingesnių jos darbų“. Tačiau, anot jo, reikia lyginti ne pačias aukštąsias mokyklas, o jų siūlomas konkrečias studijų programas.
Jis perspėja ir apie tam tikrų klanų įtaką reitingavimui, kai gali būti bandoma dirbtinai sumenkinti kurios nors studijų programos aukštojoje mokykloje prestižą.
V.Milaknis Šiaulių programuotojų nepageidauja
Buvęs Aukštojo mokslo tarybos pirmininkas, Žinių ekonomikos forumo tarybos narys, „Alnos“ įmonių grupės valdybos pirmininkas Valentinas Milaknis įsitikinęs, kad reitingavimas turėtų būti dvejopas: universitetus reikėtų lyginti pagal studijų kokybę ir įsidarbinimo galimybes bei gaunamą absolventų atlyginimą. Pagal tai esą būtų galima ir skirstyti lėšas aukštosioms mokykloms.
„Lietuvoje kokie 5 universitetai ruošia tos pačios specialybės studentus, tačiau labai skiriasi jų žinios. Baigusio Šiaulių universitetą programuotojo mes tikrai nė vieno nepriėmėme ir nesiruošiame priimti. Gal kartais bus kažkoks stebuklas – žmogus pats gali išmokti…“, - DELFI kalbėjo V. Milaknis.
Tačiau, anot V. Milaknio, darbdaviai patys mintyse yra susidarę universitetų reitingus – pavyzdžiui, įmonė žino, kas dėsto daugiausia darbuotojų įmonei teikiančiame Vilniaus universitete, kokios čia yra studijų programos. Įmonės specialistai patys nevengia universitete dėstyti trūkstamų programų.
Pašnekovas įsitikinęs, kad universitetų reitingavimas reikalingesnis patiems studentams, tačiau išaiškinus geriausius universitetus, būtų įmanoma sutaupyti valstybės lėšų, skiriamų ne ten, kur reikia. Darbdaviai, anot V. Milaknio, galėtų prisidėti prie geriausius reitingus turinčių universitetų specialistų rengimo. „Darbdavys šiuo metu labiausiai suinteresuotas, kad valstybės biudžeto pinigai nueitų pagal paskirtį“, - tvirtino buvęs Aukštojo mokslo tarybos pirmininkas.