Slaugyti keturkojus ar sparnuotus laukinius pacientus veltui veterinarui neprivalu. Sergančių žvėrelių ligonine tampanti gamtininkų stotis sako, kad padėtis kiek pagerėtų, jeigu gailestingi žmonės, radę bejėgį laukinį gyvūnėlį pasirūpintų jį patys nuvežti pas veterinarą.
Sutvarstytą, sveikstantį keturkojį ar sparnuotį Gamtininkų stočiai globoti būtų daug lengviau, o ir pigiau.
Geraširdžiai laukinės gamtos globėjai, anot specialistės, taip pat turėtų suskaičiuoti, ar galės dešimtis, o gal šimtus litų sumokėti už ežiuko ar pelėdos gydymą.
Laukinių pacientų ligonių kasos nėra, už vaistus ir gydymą teks mokėti visą veterinaro nurodytą kainą. Gamtininkė sako, kad žmonės turėtų pasidomėti ir gamtos mokslais, kad be reikalo negaudytų ir nesistengtų globoti paliktų jauniklių.
Reikia žinoti, kad kai kurių gyvūnų jaunikliai puikiai išgyvena palikti tėvų.
Būtina prisiminti, kad gamtoje medicinos niekada nebuvo, ir natūrali atranka pati daug ką išsprendžia. Taip pamąstyti specialistė siūlo, kai žmonės randa beviltiškai sužalotą laukinį gyvūną.
Anot gamtininkės, sulaužytomis kojomis, nuplėštais sparnais, nukraujavę, sužalotais snapais laukiniai padarai neišgyvena, net ir ypač rūpestingai slaugomi, tik pratęsiamos jų kančios.
Beveik nesitikėdama, kad žmonės nustos nešti į Gamtininkų stotį rastus laukinius gyvūnėlius, specialistė svarsto, kad reikėtų ieškoti paramos teikėjo. Gal net rašyti kokį projektą Europos sąjungos fondams.
Šią savaitę Šiaulių gamtininkų stočiai jau teko pasirūpinti sužeistu ežiuku, merdinčiu stirniuku, išmestu iš lizdo gandriuku, sužalota linge.
Kiek atnešama zuikučių, pelėdų, žalčių, žvirblių, balandžių, varnų, bebrų, smulkių paukštelių sunku ir suskaičiuoti. Jeigu jiems nereikia brangaus gydymo, tai maisto ir priežiūros priemonių būtina turėti vis daugiau.
Laukinių gyvūnų ypač daug į stotį atnešama vasaros pradžioje ir rudeniop. Šiuo metu žmonės vieną po kito neša į bėdą patekusius gyvūnų jauniklius.