Nors budizmas įvardijamas kaip viena iš seniausių pasaulio religijų, Mongolijoje atsakomybė dėl jos ateities gula ant labai jaunų pečių. Šalies vienuolynams vadovauja labai jauni vienuoliai. Vadinamoji tūkstantmečio karta – pirmoji, nebepažįstanti dešimtmečius trukusios Sovietų Sąjungos represijų, išnaikinusių praktiškai visus budizmo dvasininkus.
Religinės represijos Mongolijoje prasidėjo XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį, kai į šalį atėjo komunizmas. Kai tik 1990 metais į Mongoliją sugrįžo demokratija, vienuolynai grįžo į išlikusiųjų rankas. Tuo metu daugumą jų jau buvo itin garbaus amžiaus.
Amarbajasgalanto vienuolyne, kuriame prieš sovietų erą gyveno per 800 vienuolių, jų liko vos 40. Labiausiai stebina tai, jog pačiam vyriausiam jo dvasininkui – vos 35 metai.
Jaunieji vienuoliai palikti likimo valiai prižiūrėti jau griūvančio vienuolyno statinius. UNESCO pasaulio paveldui priklausantis vienuolynas pastatytas dar XVIII amžiuje, tačiau šiandien 28 iš 40 šventyklų būklė tiesiog apverktina.
Šiandieniniame pasaulyje vienuolio kelią renkasi nedaugelis, rasti vaikų, kurie norėtų visą likusį gyvenimą gyventi vien budizmu, labai mažai. Dar sunkiau nei rasti, priversti juos pasilikti.
Dauguma vienuolyne subrendusių vienuolių žvalgosi į platesnį pasaulį – stebuklingą pasaulį, kur du kartus per metus gali praleisti po dvi savaites. Amarbajasgalanto vienuolyne yra 3G interneto ryšys, tačiau privilegiją naudotis mobiliuoju telefonu turi tik vyresni nei 25 metų vienuolyno bendruomenės nariai.
Kol kas vienuolyno naujokai Batkhanas Tuulas ir Temuulenas noriai mokosi šventuosius raštus ir per pietus mėgaujasi kitų naujokų ir vienuolių draugija. Kartais po pietų mokosi ir matematikos bei literatūros, jei tik atsiranda mokytojų.
Amarbajasgalanto vienuolyne pasibaigė dar viena diena – besileidžianti saulė ant šventyklos meta ilgą šešėlį. Mąsliai nusiteikęs Temuulenas nusiteikęs optimistiškaI: jis viliasi, kad vienuolynas plėsis, o prie jo prisijungs dar daugiau vaikų.