„Misija Sibiras‘10“: lietuvių liaudies daina sugraudino lietuviškai nebekalbančius tremtinius(VI) (0)

867
2010 m. rugsėjo 27 d. 16:26
„Misija Sibiras‘10“ ekspedicija po varginančio žygio pėsčiomis į išnykusį taigoje lietuvių tremtinių kaimą, pavadintą 59-uoju kvartalu, susitiko su lietuviais tremtiniais, likusiais gyventi Sverdlovsko srityje. Tremtiniai jau pamiršę gimtąją kalbą, tačiau jaučiasi lietuviais, ir buvo be galo sujaudinti susitikimo su Lietuvos jaunimu. Ekspedicijos dalyviams gilų įspūdį paliko dramatiškos tremtinių gyvenimo istorijos ir sunki pradžia įleidus šaknis svetimoje žemėje. Ekspedicijos kelionei po Sverdlovsko sritį (Rusijos Federacija) artėjant prie pabaigos, „Misija Sibiras‘10“ dalyviai po varginančio žygio pėsčiomis į išnykusį taigoje lietuvių tremtinių kaimą(59-as kvartalas), atvyksta į Novaja Lialia miestelio geležinkelio stotį. Čia misijos dalyviai susitinka su likusiais gyvais lietuviais tremtiniais - broliais Antanu ir Juozu. Po antrojo pasaulinio karo mažamečiai broliai su tėvais iš Prienų rajono buvo ištremti į Sverdlovsko sritį. Vėliau broliai, sukūrę šeimas, liko gyventi svetimoje žemėje (Uralo regione), nors sovietmečiu ryšiai su giminaičiais nenutrūko. Jie ne kartą lankėsi Lietuvoje. „Žinote, mes nebenorėjome grįžti. Tačiau per atostogas kasmet apsilankydavome Lietuvoje, atvžiuodavome į Kauną, Prienus. Bet kad jau kartą gyvenime pradėjome gyventi čia, įsikūrėme, turime ūkį, daržą. Taip ir pasilikome. Pripratome. Manau, nėra skirtumo, kur gyveni. Šeštajame dešimtmetyje kai kurie grįžo į tėvynę. Bet sugrįžti leisdavo ne visiems iš karto, palaipsniui. Reikėjo gauti leidimą. Aš visą laiką mylėjau Lietuvą. Apsilankydavau kasmet. Mylėjau visus“, - su ilgesiu ir skausmu pasakojo lietuviai tremtiniai apie savo ir jų šeimos likimą. Broliai Antanas ir Juozas negalėjo tiksliai įvardyti priežasties, kodėl jų šeima buvo ištremta į Uralo regioną. Pamena tik, kad kažkas iš giminės buvo partizanu, kovojo už Lietuvos laisvę. „Kodėl mus ištrėmė? Tai buvo Stalino laikai. Patys žinote, kokie buvo Stalino laikai. Esi nepatikimas valdžiai ir tave ištremia. Buvo Lietuvoje tokie laisvės gynėjai, partizanai. Mūsų dėdė kariavo. Matyt, dėl to mus ir ištrėmė. Čia visa gatvė buvo pilna ištremtų lietuvių. Mus atvežė prekiniu traukiniu, gyvuliniais vagonais. Viename vagone veždavo po keliasdešimt žmonių“, - tremties sunkias akimirkas prisiminė tautiečiai, likę gyventi svetimoje žemėje. Prieš išvykstant misijos dalyviams traukiniu iš Novaja Lialia geležinkelio stoties į Serovo miestą, viena iš ekspedicijos dalyvių Emilija broliams tremtiniams padainavo lietuvių liaudies dainą. Nors broliai pamiršo gimtąją kalbą, ši daina jiems sukėlė sentimentų ir juos sugraudino. Po dviejų dienų ekspedicijos dalyviai Malaja Lata miestelyje aplankė dvi lietuves seseris (Nina ir Elvina Sedulytės), kurios tremtyje netrukus neteko mamos, buvo atskirtos ir augo vaikų namuose. Joms teko maždaug pusmetį badauti, kol seserimis ėmė rūpintis vietos valdžia. Seserys taip pat jau pamiršusios gimtąją kalbą, čia sukūrė šeimas ir į Lietuvą nebesugrįžo. „Kai mus atvežė į vaikų namus, iš karto mus seseris išskyrė į vaikų grupes pagal amžių. Pati mažiausia sesuo pateko į darželinukų grupę, aš – į jaunesniųjų, o vyresnėlė sesuo Elvina - į vyresniųjų. Vaikų namuose buvo įvairių tautybių vaikai: lietuviai, totoriai, estai, latviai, lenkai, vokiečiai ir visi kalbėjo savo gimtąja kalba. Bet vaikų namuose visi mokėmės rusų kalba. Kaip kitaip suprasime vienas kitą? Ir greitai išmokome rusų kalbą. Aš, ko gero, neturiu net akcento. Sesuo kalba šiek tiek su akcentu. Jeigu mes nebūtume patekę į vaikų namus, jau būtume mirusios iš bado. Mes pusę metų gyvenome be mamos. Kai atvažiavome į vaikų namus, buvome išsekintos nuolatinio badavimo. Tą pusumetį kažkaip reikėjo išgyventi. Eidavome į mišką uogauti. Buvo viena gera moteriškė, kuri dirbo parduotuvėje. Ji mums labai padėjo. Kartą nunešėme mėlynių jai. Šita moteriškė pasiūlė ateiti į darbo pabaigą kas vakarą, kad galėtume susišluoti duonos, kuri būdavo pjaustoma smulkiais gabaliukais, trupinius. Maitinomės pusmetį duonos trupiniais“, - išbandymų kupiną vaikystės istoriją pasakojo lietuvaitės tremtinės.

Rekomenduojame

Archyvo paieškos rezultatai