Žvelgiant ta siaurąja prasme, galima manyti, kad viską išimtinai kontroliavo už cenzūrą atsakinga „Glavlito“ institucija. Tačiau žvelgiant plačiau, cenzūros sistema buvo sudėtingas biurokratijos ir asmeninės iniciatyvos, pasireiškusios skundais, mišinys.
Čia viršų ėmė partijos Centro komitetas, kuriam uoliai talkino visas įmones, įstaigas ir organizacijas apraizgęs partinių organizacijų tinklas. Nuošaly neliko ir „partijos skydas ir kalavijas“ – KGB.
O kur dar įvairialypis, kūrybinę ir intelektualinę terpę apraizgęs žemesniųjų (savi)cenzūros grandžių tinklas, sudarytas iš leidyklų ir periodinių leidinių redakcijų, redakcinių kolegijų, meno tarybų?
Kokia buvo ta cenzūros sistema? Kada ji buvo aktyviausia ir pasyviausia? Ar cenzoriai sugebėjo viską stebėti ir prižiūrėti, ką praleisdavo? Kuri menininkų ar mokslininkų grupė susilaukė daugiausia dėmesio? Ar sovietmečiu įmanoma nubrėžti ribą tarp kuriančiųjų ir juos kontroliuojančių? Kokie buvo didžiausi tabu sovietinėje viešojoje erdvėje?
Ir kokia sovietinės cenzūros įtaka dabarčiai? Apie tai kalbėjosi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkai dr. Marius Ėmužis ir knygą „Minties kolektyvizacija“ apie cenzūrą Sovietų Lietuvoje parašęs doc. dr. Arūnas Streikus.