Stambių komercinių saulės parkų vystytojai pernai Lietuvoje buvo suplanavę beveik 4 GW bendros galios projektų, tačiau jų likimas buvo atsidūręs nežinioje praėjusią liepą nelauktai įstatymu nustačius maksimalią 2 GW instaliuotos galios ribą. Ši situacija itin neramino saulės parkų vystytojus, jau pasirašiusius ilgalaikes sutartis dėl tūkstančių hektarų žemės nuomos bei ketinimų protokolus su AB „Litgrid“ ir sumokėjusius milijoninius garantinius užstatus.
Šių metų kovo pradžioje vystytojams buvo pasiūlytas kompromisas – riboti nebe bendrą įrengtąją saulės parkų dalį, o gamybą. Tai – įprasta ir rinkos dalyvius tenkinanti praktika Vakaruose. Tačiau Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) patvirtintame apraše vystytojai pasigedo konkretumo – jame neįvardintos tokių ribojimų apimtys ar kompensaciniai mechanizmai esant generacijos pertekliui. Kitaip tariant, norėdami toliau plėtoti suplanuotus saulės parkus, vystytojai priversti sutikti su tuo, kad esant energijos pertekliui sistemoje, gamintojai gali būti atjungti neapibrėžtam laikui. Nei konkrečios šių ribojimų kasmetinės apimtys, nei apsauga dėl tokių ribojimų didėjimo ateityje, nei kompensavimo mechanizmai juos viršijus PETA nedetalizuoti. Be to, PETA yra tik tvarka, kuri gali būti nuolat keičiama, todėl tiek vystytojai, tiek bankai visus ribojimus norėtų matyti įstatyme.
Didžiosios Britanijos kapitalo saulės parkų vystytojos „Aura Power“ plėtros vadovas Aistis Radavičius komentuoja, kad šie neaiškumai šiai dienai užkerta kelią kompanijai gauti finansavimą. Bankinės paskolos yra įprastas būdas finansuoti dešimčių ar šimtų milijonų eurų vertės saulės parkų projektus Vakarų šalyse.
„Jau preliminariai kalbėjome su didžiausiais Lietuvos bankais ir jų atsakymas vienareikšmiškas: tokie projektai iš principo jiems tikrai įdomūs, tačiau dabartinėmis sąlygomis finansavimas neįmanomas. Bankai dabar tiesiog nesupranta, kaip veiks mechanizmas, kiek laiko negalėsime gaminti elektros ir negauti pajamų, nes tai kelia riziką, kad paskola bus neaptarnauta. Kalbėjome ir su elektros supirkėjais: jie taip pat nenori pasirašyti sutarčių nežinodami, kiek elektros jiems galėsime patiekti. O elektros pirkimo-pardavimo sutartis taip pat yra viena iš sąlygų bankiniam finansavimui gauti. Tikėtina, kad elektros vartojimas augs, bus stiprinami perdavimo tinklai, atsiras naujos elektros kaupimo ar vandenilio gamybos galimybės ir praktikoje šių ribojimų gal net neprireiks. Tačiau šiandien faktas yra toks, kad dabartinė tvarka neleidžia saulės parkams gauti bankinio finansavimo, o tai ir toliau stabdo didžiųjų saulės parkų plėtrą Lietuvoje“, – sako A. Radavičius.
Su panašiais iššūkiais Lietuvoje susiduria ir 8 Europos rinkose veikianti atsinaujinančios energetikos įmonė „Green Genius“. Bendrovės vadovas Ruslanas Sklepovičius sako, kad bendrovės Lietuvoje suplanuoti 180MW bendros galios ir 150 mln. Eur vertės projektai jau ir taip buvo metams sustoję dėl įvestų galios ribojimų, tačiau dabar atsiranda ir nerimas dėl finansavimo.
„Kalbamės su pasaulinio lygio finansinėmis institucijomis ir jaučiame, kad gali būti rimtų iššūkių finansuoti projektus Lietuvoje. Pagal dabartinę tvarką perspektyvoje įmanomi net iki 100% veiklos ribojimai, o tokia rizika niekam nėra priimtina“, – teigia R. Sklepovičius.
Bankų nuomonė
Energetikų nuogąstavimus patvirtina Jonas Urbonas, „Luminor“ verslo bankininkystės vadovas. Pasak jo, finansavimo galimybėms svarstyti reikėtų daugiau konkretumo dėl ribojimų sąlygų.
„Luminor“ yra linkęs svarstyti finansavimą komercinių saulės projektams, kurie papuola virš 2 GW kvotos. Tačiau norint įsivertinti galimybes, reikia labai aiškaus apibrėžimo, kaip bus reguliuojamas saulės parkų atjungimas“, – tvirtina J. Urbonas.
O pasak SEB banko valdybos nario ir Verslo bankininkystės tarnybos vadovo Viliaus Juzikio, atsižvelgus į galiojančią pasinaudojimo elektros perdavimo tinklais tvarką, prognozuoti saulės projektų, patenkančių virš 2 GW kvotos, gamybą būtų itin sudėtinga, nes tikėtina, kad tokių projektų generuojama galia dėl numatytų ribojimų gali būti sumažinta iki nulio.
„Tai labai padidina projektų finansavimo riziką, nes nėra galimybės įsivertinti pinigų srautų. Taip pat investuotojams kiltų sunkumų pasirašyti ilgalaikes fiksuotas elektros pirkimo-pardavimo sutartis su potencialiais žaliosios elektros energijos pirkėjais, o be šių sutarčių banko projektinis finansavimas yra beveik neįmanomas, įvertinus kintančias elektros kainas ir neapibrėžtumą ilguoju laikotarpiu bei tokių investicijų atsiperkamumo trukmę“, – komentuoja V. Juzikis.
Jo teigimu, finansavimo intensyvumas ir kapitalo sąnaudos priklauso nuo investicinio projekto rizikos. Todėl augant projekto rizikai, didėja ir kapitalo sąnaudos, kurios sudaro didelę atsinaujinančios elektros projektų sąnaudų dalį. Siekiant, kad tokie projektai taptų atsiperkantys, elektros kaina turėtų nepagrįstai didėti.
„Kitaip tariant, esant minėtiems saulės energijos projektų ribojimams, mažai tikėtina, kad investuotojai norės investuoti, o bankai bus pasiryžę finansuoti tokius projektus dėl per didelio neapibrėžtumo ir, atitinkamai, itin didelės rizikos. SEB banko ekspertų vertinimu, siekiant ir toliau didinti investicijas į atsinaujinančių elektros išteklių plėtrą, reikėtų sprendimų, kaip sumažinti tokių projektų finansavimo riziką, užtikrinti didesnį reguliavimo skaidrumą, AEI veiklos stabilumą ir prognozuojamumą“, – tvirtina SEB atstovas.
Panašią poziciją „Aura Power“ yra privačiai išgirdusi ir iš kitų finansų rinkos dalyvių. Visgi kompanija tikisi, kad rinkos reguliuotojams dar pavyks išspręsti šią situaciją. O reglamentuojant gamybos ribojimus, A. Radavičius Lietuvai siūlo tiesiog pasinaudoti geriausiomis Vakarų praktikomis: mažiausius ribojimus taikyti anksčiausiai į rinką atėjusiems atsinaujinančios energijos projektams bei nustatyti konkretų skaičių, kiek laiko ar procentų gali būti ribojama energijos gamyba.
„Pirmiausia siūlome taikyti chronologinį principą, vadinamąjį LIFO (Last In First Out), naudojamą JK, Airijoje ir kitur. Sąžininga mažiau riboti anksčiau į rinką atėjusius projektus, kurie savo metu labiau rizikavo. O kalbant apie konkretų gamybos ribojimą, 5% yra laikoma ta riba, kurią viršijus saulės projektas laikomas nerentabiliu. Bet ir tai išsprendžiama pritaikius kompensacijas už šį skaičių viršijantį faktinį apribojimą: tai motyvuotų tinklo operatorių dar sparčiau tobulinti tinklus ir kitą infrastruktūrą. Kompensacijų mechanizmas Lietuvoje jau kurį laiką sėkmingai veikia tinklo remonto srityje ir tikrai skatina operatorių tobulėti“, – sako A. Radavičius.
Savo ruožtu „Green Genius“ vadovas R. Sklepovičius kalba apie būtinas viešas diskusijas, aiškias sąlygas bei visko įtvirtinimą įstatyme, o ne lengvai keičiamame žemiausio lygio poįstatyminiame akte.
„Vokietijoje ribojimai taikomi jau ne vienerius metus. Tačiau gamintojams kompensuojama už tas valandas, kai ribojimai taikomi. Nyderlanduose tinklo operatoriai ir vystytojai sutarė dėl maksimalių ribojimų, tačiau tinklo operatorius konkrečiomis datomis įsipareigojo investuoti į išmanius tinklo sprendimus, kad atsinaujinančios energetikos plėtra nesustotų augti. Lietuvoje mes irgi galime įtvirtinti ribojimą įstatymu, tačiau po viešų diskusijų ir aiškiai sutartų dydžių bei sąlygų. Tik tada finansiniai investuotojai galės įsivertinti rizikas ir nuspręsti, kiek jų gali prisiimti,“ – tvirtina R. Sklepovičius.
Prarasta galimybė
Dėl minimų problemų sutinka ir Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos Martynas Nagevičius. Jis prideda, kad nesukonkretinti ribojimai kelia vystytojų baimes dar ir dėl to, kad šitaip gali atsirasti galimybė juos taikyti neobjektyviai, pvz., siekiant dirbtinai sumažinti elektros pasiūlą rinkoje ir tokiu būdu pagreitinti valstybės kapitalo projektų atsipirkimą.
„Norint sumažinti investuotojų ir bankų nepasitikėjimą bei nerimaujant dėl tinklo operatoriaus perteklinio kišimosi į rinką ateityje, geriausia būtų keisti ne tvarkas, o įstatymą. Įstatyme numatant, kad gamybos ribojimas tinklo perdavimo operatoriaus gali būti vykdomas tik tokiais atvejais, kai saulės elektrinės Lietuvoje gamina daugiau elektros, nei Lietuvoje tuo metu elektros yra vartojama. O visais kitais atvejais – ribojimas turėtų neviršyti 5% metinės elektros energijos gamybos. Viršijant daugiau (pavyzdžiui dėl linijos gedimo ar panašiai) perdavimo tinklo operatorius kompensuotų gamintojui negautas pajamas“, – siūlo M. Nagevičius.
Jis taip pat atkreipia dėmesį į paradoksą, kad daugelyje ES šalių atsinaujinančios energetikos plėtra buksuoja dėl tų priežasčių, kurių Lietuvoje nėra – nepakankamai išvystytos tinklų, jungčių ir pastočių infrastruktūros.
„Mes šios problemos neturime, nes turime tikrai labai išvystytą elektros energetikos sistemą, galinčią prijungti gerokai daugiau saulės ir vėjo elektrinių, nei turime jų dabar. Bet mes šią problemą pakeitėme dirbtinai valdžios sukurtu prijungimo prie tinklų teisės deficitu. Nėra nei vienos kitos ES šalies, kur įstatymas riboja saulės energetikos plėtrą. Ir šia prasme mes tikrai esame unikalūs“, – tvirtina M. Nagevičius, kartu atkreipiantis dėmesį ir į tai, kad išlieka ir kitų problemų kalbant apie mažesnius saulės parkų bei jėgainių projektus ir gaminančius vartotojus. Visi jie pastaruoju metu vis sunkiau gauna arba nebegauna prisijungimo leidimų.
Galiausiai, jis nerimauja, kad dalis investuotojų jau gali būti galutinai nusivylę: jau prarasti beveik metai dėl pradinio 2GW įrengtosios galios apribojimo, dabartiniai neaiškumai toliau glumina, krenta investuotojų pasitikėjimas Lietuvos ir šalies institucijų reputacija.
„Per šiuos prarastus metus daug kas pasikeitė. Pernai turėjome itin aukštas elektros kainas ir žemas bankų palūkanas, kuriomis jie noriai skolino investuojantiems į saulės parkus. Deja, šis galimybių langas po truputį užsidarinėja. Esu tikras, kad dalis numatytų investicijų jau nebepasieks Lietuvos. Būtina susikoncentruoti į tai, kad praradimai būtų kiek galima mažesni“, – teigia M. Nagevičius.
Iki praėjusią vasarą įvestos 2 GW kvotos ir dėl to sustojusio saulės parkų vystymo, Lietuvoje stambus Lietuvos ir užsienio kapitalas planavo išvystyti daugiau kaip 3700 MW instaliuotos galios saulės parkų, kurie būtų jungiami į aukštos įtampos tinklus. Investicijos į šiuos infrastruktūrinius energetikos projektus viršytų 3 mlrd. eurų. Tai būtų neregėto masto investicijos į atsinaujinančią energetiką Lietuvoje, kuri vis dar smarkiai priklausoma nuo elektros importo ir kenčia dėl aukštų kainų. Tokios planuotos saulės parkų galios galėtų pakakti padengti beveik 2 mln. Lietuvos namų ūkių poreikius ir per trumpą laiką padaryti Lietuvą elektros eksportuotoja. Be to, saulės energija Europos šalyse turi didžiausią visuomenės palaikymą, visų pirma dėl savo draugiškumo aplinkai.
