Blogiausia, kas gali nutikti – išėjimas į pensiją
Keli aukštojo mokslo diplomai finansų, verslo srityje, pradėtos, nors ir nebaigtos archeologijos studijos, neseniai apsiginta disertacija biologijos srityje, jau nekalbant apie verslą ir šeimą su trimis vaikais – T. Liubertas ne iš tų, kurie nustygtų vietoje. Paklaustas, kiek valandų per parą dirba, jis numoja ranka, kad tai – nesvarbu.
„Yra toks stereotipas, kad verslininkas neva turi árti... Bet jei tu sėdi ir galvoji apie kažkokią mišinio formulę, ar tai laikyti darbu, ar poilsiu? Pats blogiausias dalykas, kuris gali nutikti žmogui, yra išėjimas į pensiją – tai įrodo daugybė mokslinių tyrimų. Tada prasideda eksponentinė degeneracija, paprasčiau sakant, tiesiog žmogus pradeda senti – tas socialinio faktoriaus nebuvimas yra blogiausia, kas gali nutikti. Visi mes einame link pensijos ir sakome, kad tada jau pradėsiu ilsėtis. Žmogau, nepradėk ilsėtis. Tad aš niekad nekalbu apie kažkokį konkretų valandų skaičių – tai tiesiog yra tavo veikla“, – dėsto jis.
O stebuklingų receptų, kaip tiek visko suspėti, pasak jo, nėra. Nebent tokiu galima įvardinti palaikančią šeimą. „Mano šeima, žmona – be jų nieko nebūtų“, – neslepia verslininkas, dabar jau – ir mokslų daktaras.
„Pas mane yra labai gražus šeimos vertybių pavyzdys, nes ir mama, ir tėtis, ir sesuo, ir žmona, absoliučiai visi toje pačioje košėje verdame. Jie ir yra mano didžiausi motyvatoriai, absoliučiai visada padedantys ir labai palaikantys. Būkime atviri – verslas Lietuvoje nėra lengvas, bet pirmoje eilėje norisi išlikti žmogumi, kad į save veidrodyje galėtum žiūrėti“, – sako jis.
Ne visiems verslininkams reikia brangių žaisliukų
T. Liubertas svarsto, kad turbūt iš šeimos atėjo ir neperteklinio vartojimo, pagarbos žmogui, dalinimosi su visuomene pavyzdys.
„Žiūrėkite, turi žmogus namą, mašiną, mėgstamą meškerę – ko dar norėti? Dar vienos mašinos? Na, nusiperki, bet po to vis tiek nori save realizuoti. Mes visi esame žmonės ir vis tiek būtent žmogiškumas yra tai, kas mus evoliucijoje visada kažkiek varė į priekį. Taip, mes kartais nuo karto paimame ir vieni kitus išsikapojame, bet paskui vis tiek žmogiškumas išlenda į paviršių. Nors mes kartais jį pamirštame“, – apgailestauja jis.
Tačiau visuomenės požiūris į verslininkus, kuriam dažnai įtaką daro populistiniai politikai, T. Liubertą, neslepia, siutina.
„Skaitytojai skaitys ir rašys komentarus, kad šitie tai vagys ar panašiai. Bet pabandyk verslauti, padaryk tą verslą, pamėgink rizikuoti savo turtu, dirbti nuo ryto iki vakaro – o tada parašyk, kad visi vagys. Tas požiūris, kad visi vagys ir visi blogi gulint ant lovos yra labai paprastas“, – ironizuoja jis.
Vėlgi, noras kitiems išlikti žmogumi nereiškia, kad verslininkas prireikus negali būti griežtas. „Aš visiems sakau, kad net čia, mūsų mikropasaulyje, mūsų sporto klube, kur mes visi esame kolegos, kur vienas, vadinkime jį tėčiu, turi būti griežtas. Mes turime „laiku išsinešti šiukšles, mes turime susiplauti indus ir t.t.“, kad mėnesio pabaigoje visi turėtume ką pasidalinti. Jeigu mes neturime, ką dalintis, tai tiesiog neturime – logika labai paprasta. O, kad būtų ką dalintis, turi būti disciplina – kitaip nesigauna, traukinukas nevažiuoja, jei anglių neįmeti“, – sako jis.
Tačiau kuo didesnis pelnas bet kokiomis priemonėmis – ne jam.
„Klausimas tik, kada mes pametame tą balansą? Kada skaičius patampa viskuo? Pas mane gyvenimas nepasikeistų, jei dabar netikėtai kažkiek milijardų uždirbtų koks nors mūsų papildas ar projektas, – ar aš valgiau vakar tą mišrainę su višta, ar rytoj ją valgysiu. Alkoholio negeriu, na, kavą dievinu ir jau žinau, kurią mėgstu“, – šypteli T. Liubertas.
Sporto klubas, kuriame valgomi tortai
Šiuo metu T. Liubertas, be kitų projektų, vadovauja ir savo įkurtam sporto klubui Vilniuje, „G7“. Tačiau sako į jį labiau žiūrintis kaip į socialinį projektą. Gana dažnai kai kurių klientų netgi paprašo daugiau nebesilankyti.
„Be pykčio, gražiai paprašome. Jeigu žargonas netinkamas arba elgesys su kitais lankytojais ar darbuotojais nepagarbus. Mes čia susikūrėme gražią aplinką, tiek mes patys, tiek mūsų bendruomenės nariai tokioje ir norime būti“, – sako jis.
Pasak jo, šis sporto klubas – būtent klubas tikrąja to žodžio prasme, kur treneriai kartu sprendžia savo klientų problemas visi kartu pietaudami, o porą kartų per savaitę suvalgome ir tortą. Ne sveikuolišką, dažniausiai – šokoladinį. „Ir čia turi būti balansas, nereikia savęs kankinti“, – juokiasi jis ir patikino, kad tortą čia leidžiama valgyti ir klientams.
Verslą derina su mokslu
Be įprastų sporto klubui veiklų, „G7“ veikia ir kaip sveikatingumo laboratorija, kurioje praktiškai galima patikrinti mokslines idėjas. Su tuo buvo susijusi ir T. Liuberto disertacija, kurioje jis nagrinėjo metodiką, kaip žmonės galėtų nugyventi pilnavertiškai funkcionalų gyvenimą, gal net kažkiek procentų ilgiau, nes tai pasitvirtino su gyvūnų modeliais.Tačiau užbėgdamas už akių jis pabrėžia, kad jokios stebuklingos panacėjos niekam nesiūlo.
„Žmonės pradeda klausti, tai ką valgyti ar ko nevalgyti – nėra viskas taip paprasta, tik juoda ir balta. Taip, ką bandžiau, suveikė su pelėmis ar muselėmis, bet žmogus – visai kas kita. Jo aplinkos niekaip nesukontroliuosi, geriausiu atveju žinosi, ką valgė, kada, galbūt dar kiek greitai. Be to, jei kalbame, pavyzdžiui, apie šunis, visi lengvai supranta, kad kas būdinga taksui, gal visiškai netiks vilkšuniui, o žmonių juk yra tūkstančiai visokių potipių ir kiekvieno organizmas skirtingas. Tikrai niekam nesakau, kad žinau kažkokį stebuklingą atsakymą“, – kalba T. Liubertas, bet paklaustas apie savo verslo tikslus prasitaria, kad didžiausia jo ambicija – vaistas nuo vėžio.
T. Liubertas įsitikinęs, kad tai padaryti įmanoma, jei tik žmonės dėl šio tikslo, ypač – skirtingų sričių mokslininkai, suvienys jėgas: „Mes COVID’o problemą išsprendėme iš principo labai greitai, kai visi „sušoko“. Ne paslaptis, ten buvo įmesti didžiuliai resursai ir visi matė, kad galimai yra didžiulis pelningumas. Galime taip greitai verslo ir mokslo sintezėje spręsti visas problemas – klausimas tik motyvacijos“, – įsitikinęs jis.
„Aš nuoširdžiai tikiu, kad tik santykyje tarp skirtingų mokslų disciplinų gali vykti kažkoks akademinis progresas. Bėda ta, kad nuėjęs į mokslą aš naiviai tikėjau, kad mokslininkai yra altruistai, sprendžiantys problemas. Ką aš matau iš šalies, kad čia yra dar didesnė konkurencija negu versle. Skirtumas gal yra tik toks, nebijau to pasakyti, kad versle konkurencija, mano akimis, yra stipriai kilnesnė, – nežiūrint į tai, kad ji iš šalies atrodo labai murzina ir negarbinga. Viskas, ką mes darome, ką aš darau, tai bandome pritraukti kuo daugiau skirtingų sričių mokslininkų ir kartu spręsti tas pačias mokslines problemas. Kai žmonės atsineša skirtingas patirtis ir skirtingas žinias – čia gaunasi absoliučiai nereali magija ir sinergija“, – pasakoja jis.
Kaip vienas iš tokio verslo-mokslo bendradarbiavimo rezultatų – maisto papildai, kuriuos bendradarbiaujant su Šarūnu Jasiukevičiumi, žinomu kaip Praeities žvalgas, jie išsiuntė į Ukrainą, jos ligoninėse gulintiems kariams, kad jie greičiau atsigautų po chirurginių operacijų: „Ten toks primityviai paprastas mišinys, bet jame visi svarbiausi dalykai, ko reikia organizmui tvirtėti – kartais tie keli procentai resurso gali būti kritiniai“.
Realybę turi, kokios nori
T. Liubertas tikina, kad tarp kitų verslininkų su savo požiūriu nesijaučia balta varna.
„Mano rate daug kilmingų, šviesių, gražių žmonių. Čia atsiranda kitas, kvantinės fizikos principas apie formuojamą realybę. Mes, kaip žmonės, formuojame savo realybę, pradedant nuo to, ką galvojame, ką kalbame, ką valgome, kaip rengiamės, iki to, su kokiais žmonėmis bendraujame. Taigi, jei mes ryte pradedame valgyti sugedusį, supuvusį maistą, imame rengtis klouno kostiumais, ir rinktis neadekvačią kompaniją, nors nenoriu nieko įžeisti, ir tokioje būsenoje eiti į įprastą darbą – jau mūsų realybė pakinta. Taip ir čia gal“, – svarsto jis.
„Mano akimis, visuomenės pozicija nėra iki galo adekvati šioje vietoje. Yra toks politinis fonas, kad kalbant apie verslą eskaluojami negražūs atvejai, nes tai sukelia sensaciją. Mes niekada nesakome, kad ūkininkas iš Pasvalio rajono augina keturis įvaikintus vaikus ir dar perka aplinkiniams kaimams visko, ko trūksta daugiavaikėms šeimoms. Mums fainiau parašyti, kad kažkas kažką pavogė, nes tai populiaru. Žinoma, visko visur būna, bet požiūris į verslą dažnai iškreiptas“, – pastebi T. Liubertas.
Gal ir jis pats kuriuo nors gyvenimo metu suabejojo, kam pasirinko tokį kelią, kad gal geriau ramiai būtų samdomu darbuotoju?
„Kategoriškai ne. Tai vėlgi yra formuojama realybė, ir tai yra mano svajonių realybė, aš ją susiformulavau, joje gyvenu, su visais iššūkiais, kurių yra kiekvieną dieną – tikrai nėra viskas rožėmis klota ir su pūkuotomis šlepetėmis – bet tai yra mano“, – apibendrina jis.