„Laikėmės tiek, kiek galėjome“, – pasakoja O. Grissas apie pirkėjų paieškas. Kai cikorijos tapdavo nebetinkamos pardavimui, darbuotojai tiesiog sumesdavo jas į kompostą kartu su mažaisiais artišokais, taip pat mėgstamais nusimanančių virėjų. „Buvo skaudu“, – pripažįsta jis.
Su purvais susimaišiusių cikorijų laukai tapo dar viena auka kovoje su maisto švaistymu – nelaime, sukuriančia nuo 6 iki 10 proc. visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Visos pasaulio maisto atliekos kartu paėmus sukuria maždaug tiek pat taršiųjų dujų, kiek viena šalis – Indija. Taip yra iš dalies dėl to, kad maisto atliekos sąvartynuose išskiria metaną – žymiai galingesnes šiltnamio efektą sukeliančias dujas nei anglies dioksidas.
Viena vertus, koronaviruso pandemija sumažino šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, nes žmonės skraido ir vairuoja mažiau. Tačiau maisto švaistymas yra viena iš priežasčių, kodėl pandemijos metu emisijų apčiuopiamai nesumažės. O virusui ir toliau plintant, atliekų greičiausiai bus dar daugiau.
Nematomi dalykai staiga tapo matomais
Yra įrodymų, kad gamindami namuose žmonės išmeta mažiau maisto, tačiau kol kas dar anksti pasakyti, ar tai gali kompensuoti industrinio masto nuostolius ūkiuose. Maisto organizacijos kovoja su švaistymu tiek išeitiniame taške (ūkiai), tiek galutiniame taške (vartotojai). Jei šios organizacijos sugebės pasinaudoti šoku, kurį pirmosiomis pandemijos dienomis sukėlė niokojamo derliaus ir pieno produktų vaizdai, jos galės paskatinti ilgalaikę maisto švaistymo ir klimato kaitos transformaciją.
O. Grisso problema – prašmatnesnė versija situacijos, su kuria susiduria daugybė ūkininkų visoje šalyje nuo pat pavasario pradžios. Vartotojams buvo sunku suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Kodėl ūkininkai išmeta krūvas kuo puikiausio maisto, kai parduotuvėse maisto prekių lentynos stovi tuščios, o prie maisto bankų nusitęsusios ilgos eilės? Tačiau ūkiai paprastai neparduoda savo produkcijos tiesiogiai maisto prekių parduotuvėms ar maisto bankams, o staiga pakeisti platintojus yra sudėtinga.
„Taigi, kai kurie iki šiol nematomi dalykai staiga tapo matomais“, – pažymi Emily Broad Leib, Harvardo universiteto Maisto įstatymų ir politikos klinikos fakulteto direktorė, kalbėdama apie pandemiją. Tarp jų: maisto grandinės nelankstumas, didelis skaičius amerikiečių, atsidūrusių ant bado slenksčio, rizikingas darbuotojų vaidmuo maisto perdirbimo procese, paskatos, kuriomis užtikrinamas maisto pristatymas nustatytais būdais, maisto švaistymo žala aplinkai.
„Galiu tik viltis, kad tai pakeis gamtos išteklių naudojimą“, – sako ji.
Ieško pirkėjų netobuloms daržovėms
San Fransiske įsikūręs startuolis „Full Harvest“ žygiuoja šių veiksmų priešakyje. Kompanija paprastai ieško pirkėjų netobuloms daržovėms, tokioms kaip apmaigyti pomidorai ar rudomis dėmėmis išmėtytos salotos.
Jis ragina ūkininkus skelbti savo produktus internetinėje prekyvietėje – bei kviečia maisto ir gėrimų įmones toje pačioje prekyvietėje pirkti daržoves, kurios vėliau pavirs traškučiais, sultimis ir padažais.
Kovo mėnesį vienas „Full Harvest“ ūkininkas kreipėsi į generalinę direktorę Christine Moseley, prašydamas skubios pagalbos derliui, kurio niekas nebenorėjo pirkti. Tuo pat metu su ja susisiekė ir kiti žmonės, matę pranešimus apie maisto atliekas ir išaugusią paklausą maisto bankuose. Ch. Moseley susimąstė, ką čia būtų galima padaryti.
Kadangi „Full Harvest“ jau buvo užmezgę ryšius su ūkiais ir dideliais maisto pirkėjais, Ch. Moseley sugalvojo, kaip galėtų padėti ūkininkams rasti namus savo daržovių pertekliui.
„Full Harvest“ turėjo tai, ko neturėjo daugelis kitų gero norinčių organizacijų: ryšius su ūkininkais ir technologijas. Įmonė pradėjo bandomąsias programas Ouklande (Kalifornija), bendradarbiaudama su „Eat Learn Play“, krepšinio žvaigždės Stepho Curry ir jo žmonos Ayeshos įkurta organizacija, bei „World Central Kitchen“, kurią įkūrė populiarus šefas José Andrésas. Veiksmai dar paaktyvėjo, kai įsitraukė ir „Salesforce Inc.“, sutikęs paremti mažumoms priklausančius ūkius. Šios organizacijos maždaug 50 000 maisto dėžių aprūpino alkstančias Ouklando šeimas – o dabar plečiasi į Niujorką.
Paklausos apimtis Ch. Moseley pritrenkė.
„Pandemija parodė, kaip iš tikrųjų veikia maisto sistema ir ką reikėtų tobulinti, – teigia Ch. Moseley. – Sistema iš principo yra sunkiai kontroliuojama, lėta ir neskaidri.“
Turi atsarginių planų
Jungtinėse Valstijose veikia apie 2 milijonus ūkių. Pajamos iš daržovių siekia apie 20 milijardų dolerių, praneša JAV Žemės ūkio departamentas. Maždaug pusė visų daržovių parduodama prekybos centrams, o likusios – maisto tiekimo įstaigoms: restoranams, kavinėms, mokykloms ir stambiems perdirbėjams.
Paprastai ši sistema veikia be priekaištų. Ūkininkai dirba su pastoviais pirkėjais, kurie pasirašo sutartis likus keliems mėnesiams iki derliaus. Priklausomai nuo pasėlių ir ūkio bei verslo dydžio, tarpininkai gali paimti produkciją iš ūkio urmu ir nugabenti ją į konservų bendrovę arba rūšiavimo gamyklą, kur produkcija supakuojama ir išsiunčiama pirkėjui, pvz., prekybos centrui ar restoranui. Kartais produkcija supakuojama dar laukuose. Jei ūkininkai netikėtai turi pertekliaus, jie paskambina ir pasikalba su savo platintoju, kuris randa produkcijai pirkėją.
„Mūsų maisto paskirstymo sistema yra puikiai sukalibruota, o tai yra gerai, nes greitai gauname šviežią maistą, – teigia knygos „Food Foolish“ bendraautorius Johnas Mandyckas. – Sutrikus sistemai kalibravimas staiga tampa matomas.“
Ūkiai taip pat turi atsarginių planų, pvz., technikų, kaip kelioms dienoms atidėti derliaus nuėmimą, arba galimybių naudotis laisvais sunkvežimiais. Tiesiog nė vienas iš šių planų netiko šiam pavasariui, kai restoranuose, mokyklose ir kitose pramoninėse maisto pirkimo įstaigose paklausa staiga sprogo, o maisto prekių parduotuvėse tuo pat metu pasijuto stygius.
„Braškių ūkyje problema buvo susijusi su uraganais, ne su pandemija“, – teigia Aaronas LaMotte’as, maisto paslaugų milžino „Sodexo SA“ produkcijos viceprezidentas.
Iškylančios pakuočių problemos
Staiga citrinas, skirtas įsimesti į restorane patiekiamą arbatą ar vandenį, auginantys ūkiai puola ieškoti naujų klientų. Ūkiai, auginantys ypač didelius svogūnus (25 ar 30 centimetrų skersmens), kurie paprastai pavirsta restoranuose tiekiamais svogūnų žiedais, neranda bendros kalbos su maisto prekių parduotuvėmis, kuriose išrankūs vartotojai mieliau renkasi kažką smulkesnio. Ūkiai, gabenantys pieną dideliais konteineriais į mokyklų valgyklas, staiga praranda nuolatinius pirkėjus. Tas pats ištinka ir kiaušinius. Petražolės, prieš pandemiją gausiai barstytos ant milijonų dabar tuščių savitarnos stalų visoje šalyje, guli suverstos krūvon, nebepageidaujamos.
Net jei produktas tas pats (restorano citrinos nesiskiria nuo maisto prekių parduotuvių citrinų), daugelis platintojų apsižiūrėjo, kad reikės naujos pakuotės. Maisto prekių parduotuvėms gali reikėti puskilogramio ar kilogramo talpos maišelių citrinoms, tuziną kiaušinių talpinančių dėžučių ar litrinių pieno pakelių – o tai ne visai paranku platintojams, kurie paprastai parduoda produktus didelėms kompanijoms. Arba platintojas randa pakuočių ir pakaitinių pirkėjų, tačiau turimos rūšiavimo mašinos neatitinka naujų išmatavimų.
Kaip ir daugelis kitų organizacijų, „Full Harvest“ bandė nukreipti produkciją į maisto bankus. Tačiau Ch. Moseley sužinojo, kad iškrauti vieną ar du sunkvežimius su maisto produktais šalia maisto banko ne visada įmanoma. Bankai neturi šaldymo kamerų, kuriose galėtų laikyti produktus. Kartais mažesni sunkvežimiai, aptarnaujantys jų pastatus – priešingai nei milžiniškos traktorių priekabos, gabenančios produkciją, tarkim, į sriubos fabriką – būna per maži, kad sutalpintų gigantiškas produktų paletes, su kuriomis dirba daugelis pramoninių platintojų.
Ch. Moseley pradėjo derybas su „Eat Learn Play“, „World Central Kitchen“, o vėliau su „Salesforce“. Pirmoji programa startavo gegužės mėnesį, kitos – birželį. Siekiama pradėti veiklą ir kituose miestuose.
„Tikimės pradėti veikti visos šalies mastu, – sako Ebony Beckwith, „Salesforce Foundation“ generalinė direktorė. Grupė į savo maisto dėžių sąrašą vėliau šiais metais tikisi įtraukti ir Los Andželą. – O ką, jei mums pavyktų sujungti visus tokius ūkius?“
Iš pradžių „Full Harvest“ reikėjo surasti ūkius, kuriuose būtų produkcijos perteklius. Taigi ryšių su augintojais skyrius kibo į telefonus, klausinėdami esamų partnerių, ar jie negalėtų pasiūlyti produkcijos pardavimui, o kitiems ūkininkams skambindami su bendradarbiavimo pasiūlymais. Šitaip jie atsekė „Coke Farm“ – vieną iš maždaug pustuzinio ūkių, šiuo metu bendradarbiaujančių su „Full Harvest“ prie įvairių maisto dėžių projektų; „Coke Farm“ savo ūkyje supakuoja prinokusius vaisius ir daržoves Ouklando maisto dėžių programai, organizuojamai kartu su „World Central Kitchen“. Viskas pavyko taip gerai, kad „Full Harvest“ ir „World Central Kitchen“ neseniai išplėtė iniciatyvą į Niujorką, bendradarbiaudami su aplinkui įsikūrusiais vietiniais ūkiais. Tikslas – per pirmąją rugsėjo savaitę nepasiturinčioms Niujorko šeimoms išdalinti 48 000 maisto dėžių.
Kuklias pajamas gaunantiems įkandama kaina
Tuo pat metu buvo vystoma atskira programa: „Eat, Learn, Play“ bendradarbiavo su organizacija „Oakland Unified School District“, kad surastų šeimas su mokyklinio amžiaus vaikais, kuriems praverstų daržovės. Programa pasamdė 35 vietinius gyventojus, dėl pandemijos likusius be darbo, dirbti sandėlyje – rūšiuoti sunkvežimiais atvežamas daržoves į atskiras dėžes.
Pirmosiose dėžėse buvo moliūgai, pomidorai ir kitos daržovės. „Ypač populiarūs pasirodė vasariniai kukurūzai“, – sako „Eat, Learn, Play“ generalinis direktorius Chrisas Helfrichas. Lapiniai („kale“) kopūstai – nelabai, bent jau tarp vaikų.
Maždaug 7 kilogramus sveriančios ekologiškų daržovių dėžės finansuotojams kainuoja po 25 dolerius, įskaitant transportavimą ir logistiką. Palyginimui, tipiška ekologiškų bendruomenės ūkio produktų dėžė kainuoja apie 40 dolerių. Tikslas – sumažinti kainą iki tokio lygio, kad kuklias pajamas gaunanti Ouklando šeima galėtų ją nesunkiai įpirkti.
Sistemą sukurti reikia dabar
Stebėtojai prognozuoja, kad šis ir kiti panašūs projektai pergyvens pandemiją.
„Tikrai yra galimybė sukurti alternatyvią tiekimo grandinę – arba tiekimo tinklo atšaką, – sako Lauren Scott, „Produce Marketing Association“ rinkodaros vadovė. – Kažką iš tikrųjų tvaraus, kuo maisto bankai galėtų pasikliauti ir naudotis.“ Jos teigimu, svarbiausia sukurti sistemą, kurioje ūkininkams ir platintojams būtų mokama sąžiningai – ir sukurti ją dabar, o ne per kitą pandemijos bangą ar naują krizę.
Tam tikri žingsniai padėtų išspręsti maisto pertekliaus švaistymo problemą krizių metu, kai ūkiuose produkcija tiesiog išmetama, užuot pasiekusi alkstančius žmones. E. B. Leib iš Harvardo pasisako už mokesčių lengvatų taikymą paaukotam maistui, kad ūkininkams būtų lengviau išsireikalauti mokesčių atskaitymų. Ji taip pat norėtų, kad ūkininkams arba transporto kompanijoms būtų sumažinti mokesčiai ir jie galėtų pristatyti maistą ten, kur jo reikia.
„Nėra taip paprasta išdalyti maistą, kuris nebus parduodamas, – sako ji. – Kažkas turi atvažiuoti jo pasiimti.“ Ji tariasi su Kongreso nariais, kad šie įstatymų pakeitimai galiausiai būtų patvirtinti. Siūlomas teisės aktas, vadinamas Maisto aukojimo gerinimo aktu, būtų parankus, nes apribotų atsakomybę tiems, kurie dovanoja saugų maistą. Ji taip pat palankiai vertina pandemijos piko metu vyriausybės patvirtintus pokyčius, pvz., kai laikinai buvo leidžiama maisto prekių parduotuvėse pardavinėti kiaušinius be privalomų maistinės vertės etikečių.
Užaugintas ir paskui iššvaistytas maistas sudaro penktadalį visų pasėlių ir sunaudoja penktadalį visų trąšų, kurios yra rimtas šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinis. Iššvaistytas maistas užima maždaug penktadalį vietos visuose pasaulio sąvartynuose.
Jei norime, kad koronaviruso pamokos žemės ūkiui sumažintų šią niūrią statistiką, anot Ch. Moseley, privalome imtis veiksmų, panašių į balandžio mėnesį paskelbtą vyriausybės planą. 19 milijardų dolerių koronaviruso pasekmių likvidavimo programa, skirta ūkininkams ir galvijų augintojams, numato 3 milijardus dolerių, skirtų iš JAV gamintojų nupirkti maisto produktų labdaros organizacijoms, tokioms kaip maisto bankai, užuot juos išvertus į sąvartyną.
„Jei yra kažkas, kam turėtų būti skirti vyriausybės pinigai, tai subsidijos maistui, kuris šiaip būtų prarastas, bet galėtų pamaitinti alkstančius žmones“, – sako ji.
