Remiantis Europos Sąjungos (ES) statistikos departamento „Eurostat“ duomenimis, metinė apvaliosios medienos gamyba 2020 m. ES pirmą kartą nuo 2012 m. sumažėjo ir siekė 488 mln. kubinių metrų. Tuo metu miškų plotas ES per pastarąjį dešimtmetį padidėjo 10 proc. ir siekė 159 mln. hektarų. Pasak specialistų, griežtai reglamentuojamos medienos gamybos poveikis aplinkai yra vienas mažiausių, lyginant su kitomis statybinėmis medžiagomis, rašoma pranešime spaudai.
„Mediena yra atsinaujinanti medžiaga, savyje sukaupusi per dešimtmečius išskirtą saulės energiją ir tuo pačiu „užrakinusi“ didžiulius kiekius įvairių šaltinių į aplinką išmesto anglies dvideginio (CO₂). Skaičiuojama, kad 1 kubinis metras medienos turi sukaupęs 1 toną CO₂ ir tai yra mažiausiai aplinkai tarši statybinė medžiaga. Juo labiau, kad medienos transportavimo iš kirtaviečių, gamybinio proceso ir pristatymo į statybvietę energijos poreikiai yra itin maži“, – sako Raimondas Griškus, klijuotos medienos konstrukcijų gamintojos „Jūrės medis“ generalinio direktoriaus pavaduotojas.
Pasak jo, nuolat tobulinamos medienos apdirbimo technologijos leidžia ne tik siekti aukštesnės produkcijos kokybės, bet ir sumažinti medienos išeigas, kai gamyboje panaudojamas maksimalus medienos tūris. Šiuo metu medienos produkcijos gamintojai vis dažniau naudoja kontroliuojamų miškų (angl. Forest Stewardship Council, FSC) medieną, o klijuotai medienai taikomi griežti standartai dėl klijų skleidžiamos formaldehido emisijos.
„Nuolat didėja supratimas, kad medinės konstrukcijos ne tik gražios, jos yra ekologiškos ir higieniškos, neišskiria kenksmingų medžiagų ir yra gaminamos iš atsinaujinančių medienos šaltinių. Galima sakyti, kad medienos pritaikymas statyboje yra vienas geriausių būdų mažinti energijos poreikį šioje srityje“, – pabrėžia įmonės atstovas.
Produkto kokybės standartu tampa EPD deklaracijos
Nors Lietuvoje daugeliu atveju yra griežtesnės statybinės normos, nei tose šalyse, kur eksportuojami lietuviški gaminiai, Vakarų medienos produkcijos rinkoje labiau įsitvirtinęs kitas standartas – produkto poveikio aplinkai deklaracija (angl. Environmental Product Declaration – EPD).
„Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Prancūzijoje EPD deklaracija yra tapusi „higienine“ norma, be kurios negalėtume net pasiūlyti savo produkcijos. Tai yra vienas iš svarbiausių kriterijų, įrodančių produkto tvarumą – kuo mažesnis jo neigiamas poveikis aplinkai, tuo geriau jis yra vertinamas. Žinoma, vien to nepakanka – medienos produkcijos srityje galioja tie patys esminiai verslo faktoriai: pridėtinė vertė klientui, patikimumas ir kokybė“, – sako R. Griškus.
„Jūrės medis“ 80 proc. produkcijos eksportuoja į Norvegiją, Ispaniją, Vokietiją, Prancūziją, Portugaliją ir kitas šalis.
EPD deklaracijose atspindimas gaminio žaliavų, gamybos procesų, naudojimo ir gyvavimo ciklo pabaigos poveikis aplinkai yra svarbus ne vien užsakovams, bet ir gamintojams.
„Nekilnojamojo turto srityje EPD deklaracijos vis labiau suvokiamos kaip produktų kokybės standartas, tuo pačiu jos yra paskata gamintojams gerinti gamybos parametrus ir mažinti produkcijos poveikį aplinkai. Rengiant EPD deklaraciją atliekama produkto gyvavimo ciklo analizė leidžia surasti tobulintinas vietas – ar reikia keisti žaliavas į draugiškesnes aplinkai, gamybos būdą, ar galima pakeisti produkto eksploatacines ar utilizavimo savybes, kad jos turėtų kuo mažesnį poveikį aplinkai“, – aiškina „Vesta Consulting“ LCA/EPD vertinimo paslaugų ir pastatų analizių skyriaus vadovė Viktorija Sankauskaitė.
Pokyčiams medienos gamyboje įtakos turi ne tik standartai, bet ir kintantys vartotojų poreikiai – architektūrines tendencijas vis labiau diktuoja užsakovai: verslas, viešasis sektorius ir fiziniai asmenys.
„Nuolat jaučiame augantį architektų, investuotojų ir rangovų ekologinį sąmoningumą ir atsakingesnį savo santykio su supančia aplinka vertinimą, tad medinės statybos privalumų suvokimas pamažu plečiasi. Tendencijas medienos produkcijos rinkai itin stipriai diktuoja Skandinavija, vienas miškingiausių ir labiausiai tvarumo standartus diegiančių regionų Europoje“, – pastebi R. Griškus.
