Iš Londono į Kaišiadoris – emigracijoje įgyta patirtis labai praverčia kuriant verslą gimtinėje

Keleri metai darbo Jungtinės Karalystės didmiesčiuose – pakankamas laiko tarpas, po kurio norisi kuo greičiau pakuoti lagaminus ir grįžti į gimtinę, tikina dvi Kaišiadorių gyventojos Živilė ir Sandra. Kadaise išbandžiusios save emigracijoje, moterys teigia iš ten paėmusios itin vertingos verslumo patirties, kurią dabar sėkmingai taiko gimtinėje. Ekspertai teigia, kad megapoliuose nusižiūrėtas verslumas yra neįkainojamas, o galimybių jį vystyti Lietuvoje – sočiai.

Išvyko atostogų ir liko

Ketverius metus Londone gyvenusi ir dirbusi 37 metų Živilė Biknerienė, sugrįžusi į gimtinę kurį laiką dirbo samdoma darbuotoja. Tačiau užsienyje įgytos gyvenimo pamokos moterį paskatino surizikuoti ir imtis savo verslo.

Ž. Biknerienė Kaišiadorių rajone įkūrė uždarąją akcinę bendrovę „Saugo lapė“, kuri teikia darbuotojų saugos ir sveikatos bei gaisrinės saugos reglamentavimo paslaugas.

„Kurti tokį verslą iš dalies paskatino Londone įgyta patirtis – ten yra daug nedidelių įmonių, kurios teikia specifines paslaugas. Išvykus dirbti į užsienį niekas nėra baisu – ten visi į darbus neriame stačia galva. O tėvynėje elgiamės kitaip – čia viskas atrodo baisiau“, – sako jauna verslininkė.

Į užsienį Živilė išvyko dar 2009 metais. „Mokyklą, kurioje tuo metu dirbau, vasarą uždarė remontui. Nusprendžiau paatostogauti ir dviems savaitėms išskridau į Londoną. Tačiau susiviliojau galimybe užsidirbti daugiau pinigų ir tos dvi atostogų savaitės virto ketveriais darbo metais megapolyje“, – prisimena Ž. Biknerienė.

Iš pradžių Živilė dirbo viešbučiuose, vėliau sandėlyje pakavo kosmetiką, biurams teikė kavos aparatų priežiūros paslaugas.

Atrado pašaukimą

Sugrįžti į Lietuvą moterį paskatino artimųjų ilgesys. Dabar Ž. Biknerienė gyvena brolio ir sesers kaimynystėje.

„Gyvenant Londone labai ilgėjausi artimųjų. Sprendimą grįžti paskatino ir nėštumas. Norėjau, kad mano vaikai augtų Lietuvoje, o ne tame chaose. Plano, ką veiksiu grįžusi į Lietuvą, neturėjau. Esu baigusi socialinės pedagogikos studijas. Paaugus dukrytei dirbau socialine darbuotoja, po to personalo skyriaus specialiste, galiausiai man pasiūlė pereiti dirbti į darbuotojų saugos skyrių.

Iš pradžių nenorėjau tokio darbo, bet greitai supratau, kad ši sritis yra mano pašaukimas“, – sako Ž. Biknerienė.

Keletą metų išdirbusi įmonėje moteris nutarė pati kurti tokias paslaugas teikiančią bendrovę ir ši idėja pasiteisino nuo pirmų dienų.

„Drąsos bandyti man suteikė emigracijoje įgyta patirtis. Lietuvoje galimybių yra, bet čia gyvenantiems žmonėms galbūt yra sunkiau jas pastebėti. Be to, lietuviai yra labai skeptiški tiek savo, tiek kitų atžvilgiu. „Na ir ką jis čia padarys, juk tokių įmonių yra šimtai?“ – juk neretai tokiais komentarais yra palydimas žmogaus siekis kurti savo verslą.

Na ir kas, kad panašių įmonių gali būti šimtas. Juk ir kepyklų yra šimtai, bet kiekvienas turi savo mylimiausią. Emigracijoje įgyta patirtis man suteikė savarankiškumo ir drąsos nepaisyti kitų skepticizmo“, – sako Ž. Biknerienė.

Išdrįsusiems ko nors imtis moteris pataria nenuleisti rankų, nes, jos teigimu, sėkmė tėra skambus žodis – viskas pasiekiama atkakliu darbu.

„Sutinku su tais, kurie sako, kad jei žmonės Lietuvoje dirbtų taip, kaip dirba išvykę į užsienį, tai ir čia gyventų gerai. Tiesa, žodis gerai Lietuvoje ir užsienyje turi kiek kitokią prasmę, todėl nereikia visko matuoti tik pinigais. Lietuvoje gyvename savo namuose, apsupti artimųjų ir draugų. O ten tampa normalu gyventi kartu su nepažįstamais žmonėmis, naudotis ta pačia virtuve ir higienos patalpomis. Ten pajamos didesnės, bet ir išlaidos didesnės“, – sako Ž. Biknerienė.

Darbo sauga – šventa

Paklausta, kokių pamokų dar išmoko būdama emigracijoje, moteris sako, kad jai imponavo britų požiūris į darbą ir į darbo saugą.

„Ten darbo saugos taisyklių išties yra laikomasi. Darbuotojo sauga yra bazinio tavo darbo sąlygų paketo dalis. O pas mus dar neretai kraipoma galva – neva, kam to reikia.

Jei Jungtinėje Karalystėje darbo sutartyje numatyta, kad savo darbo vietoje privalu nešioti šalmą, tai niekas ir neklausinėja, kam to reikia, o vykdo šį nurodymą. Pas mus dar daug kur popieriuje yra viena, o realybėje – visai kas kita.

Dirbdama siekiu, kad žmonės į darbo saugos reikalavimus žvelgtų ne kaip į jų laisvę varžančius kliuvinius, o kaip į natūralų procesą, skirtą jų saugumui užtikrinti“, – sako Ž. Biknerienė.

Iš hobio sukūrė verslą

Panašia emigrantės patirtimi dalijasi ir konditerė Sandra Blažienė, 6 metus praleidusi šalia Londono. Ji ir daržoves rūšiavo, ir kompaktinius diskus pakavo, o dabar kaišiadoriečiams geriau žinoma kaip „Sandros saldumynai“ savininkė.

„Aš užaugau šalia Kaišiadorių, čia mano gimtinė, tad negalėjau negrįžti“, – sako Sandra.

Moteris teigia, kad Londone įgyta bendravimo su klientais patirtis – neįkainojama. Dabar konditerijos srityje moteris sukasi jau apie 10 metų – hobis tapo darbu.

„Aš pati labai mėgstu saldumynus, tad nuolat juos kepdavau namiškiams. Tai buvo tiesiog hobis. O gimus vaikams ir atsiradus daugiau laisvo laiko, ėmiau rimčiau domėtis tortų receptais, puošimais. Taip ir pradėjau verslą, atidariau parduotuvę“, – sako S. Blažienė.

Nutarusi steigti konditerijos įmonę Sandra baigė kepimo kursus, tačiau nuolat tobulėja ieškodama receptūrų internete, stebėdama video pamokas, kartais originalių idėjų pamėtėja ir klientai.

Pastangos buvo įvertintos – Kaišiadoryse kasmet vykstančiame verslo vakare šiemet S. Blažienei buvo įteiktas apdovanojimas „Metų skonis“.

Dabar Sandra kepa ne tik tortus, bet ir šimtalapius, eklerus, keksiukus ir kitus kepinius. Ir sako, kad dabar jau į nieką nekeistų gimtinės sodo, daržo ir gėlynų.