Savo numylėto dėstomo dalyko dėsnius R. Sūdžiuvienė su malonumu pritaiko ir kasdieniame gyvenime: pasisveikinti su kiekvienu, nusišypsoti, paklausti, kas atsitiko, ar pagirti už nedidelį rezultatą, atsakyti į laišką ir t. t.
„Tai nedidelis nuolatinis judesys, kuris dažnai turi grįžtamąjį ryšį ir leidžia pasijausti abipusiai gerai“, – tikina klaipėdietė, kažkada planavusi tapti žurnaliste, tačiau netikėtai pasirinkusi fiziką.
– Esate pedagogė, nes tai buvo jūsų ilgai siekta svajonė?
– Esu pedagogė, nors niekada nesvajojau ja būti, bet esu laiminga, kad ja tapau ir jau 30 metų dėstau miesto aukštosiose mokyklose, o šiuo metu savo patirtimi dalinuosi ir dirbdama mokytoja.
– Koks tas Klaipėdos jaunimas?
– Aš esu laiminga, kad mano darbas suveda mane su jaunais žmonėmis, naujomis žiniomis, nes nėra laiko senti. Visada žinau, kokiomis problemomis ir kokiais džiaugsmais gyvena jauni žmonės, kokios muzikos jie klausosi, kokie žaidimai populiarūs, kokios mašinos perkamiausios, nes nuo ryto iki vakaro esu su jais.
Klaipėdos jaunimas išskirtinis, greičiausiai dėl jūros oro. Nėra vieno apibrėžimo šiuolaikiniam jaunimui apibūdinti, bet viena aišku, kad jis kitoks, išskirtinis.
Pasitikėjimas savimi yra labai geras bruožas, bet šiuolaikinis jaunimas šiek tiek pervertina save. Jie mažiau turi draugų, mažai domisi politika ir įsitraukia į visuomenines veiklas, didžioji dalis jaunų žmonių galvoja tik apie savo verslą ir finansinę nepriklausomybę, ir tai yra labai puiku.
Deja, jiems trūksta kantrybės, o norai dažnai virsta tik blaškymusi. Aš kalbu apie studijuojantį, besimokantį jaunimą, o jaunimo yra visokio, kaip ir bet kurio amžiaus žmonių...
– Papasakokite apie jūsų ir kolegų rengiamą tarptautinį tiksliųjų mokslų konkursą „Sužinok - Apskaičiuok - Įsimink“, padedantį mokėti save pateikti darbdaviui.
– Mūsų tikslas buvo padėti jau pirmame kurse studentams suprasti, kad savo žinias reikia mokėti pateikti, pristatyti, reikia mokėti sudominti, kad labai svarbi kūno kalba, mokėti dirbti komandoje ir tie įgūdžiai turi būti lavinami, kad paskui būtų galima gerai save pateikti darbo atrankose t. t. Su metais konkurso formatas irgi keitėsi: nuo uždavinių sprendimų, protų mūšio iki komandinių darbų pristatymo, apskrito stalo diskusijų.
Pradžia buvo labai sunki. Kai ieškojome rėmėjų, ilgai kalbėdavome su kitomis kolegijomis ir universitetais, kol sugebėdavome juos prisikalbinti, kad rastų laiko atvykti, o dabar jau skambina mums ir klausia, kada organizuosime.
Pirmieji konkursai buvo skirti tik studentams. Išaugus dalyvių skaičiui, organizuojame ir seminarus tiksliųjų mokslų dėstytojams, kur dalyvauja ne tik Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojai, bet ir dėstytojai iš Vokietijos, Škotijos, JAV, Lenkijos, Latvijos.
– Ko labiausiai norėtumėte?
– Turiu daug asmeninių svajonių, kaip kelionės ir koncertai. Norisi tikėti, kad pedagogo profesija Lietuvoje dar suklestės ir taps tokia gerbtina, su padoriu atlyginimu, kaip ir daugelyje pasaulio šalių.
Savo darbe aš jau išgyvenau vieną didelį pasikeitimą. Juk dar prieš dešimtmetį dėstytojas buvo žinių perteikėjas, o dabar mes tapome studentų asmeniniais koučeriais, nes svarbiausias mūsų veiklos bruožas yra gebėjimas išryškinti asmenines būsimų specialistų savybes.
O dabar turime labai stiprų kolegą – dirbtinį intelektą, su kuriuo reikia išmokti susidraugauti, o ne įžvelgti jame priešą.
Ir mes, pedagogai, nuolat tobulėjame savo laisvo laiko, savo šeimų sąskaita, nes visi pasikeitimai neįvyksta savaime, juos reikia pirma įsisąmoninti pačiam, kad galėtum žiniomis dalintis su kitais.
Norėtųsi vieno, kad galėtume skirti daugiau laiko savo tiesioginiam darbui – dėstymui, nes dabar beveik 50 procentų darbo krūvio sudaro dalyvavimas tarptautinėse konferencijose, straipsnių rašymas, pranešimų rengimas, tyrimų atlikimas, dalyvavimas konferencijose, seminaruose, mokymuose, vizitai pagal „Erasmus“ mainų programą, knygų leidimai, programų tobulinimai ir dar daug kitų darbų, tad nereikia net klausti, kiek lieka laisvo laiko.
– Ar fizika kinta?
– Fizika – mokslas apie paprasčiausias ir sykiu bendriausias pasaulio savybes ir reiškinius, gamtos veikimo dėsnius laike ir erdvėje. Gal vaizdžiau būtų galima pasakyti, kad fizika - tai intelektualus nuotykis žinių apie gamtą ir pasaulį visumoje.
Fundamentalūs dėsniai iš esmės nekinta, bet kinta jų praktinis pritaikymas. Turbūt, jei moksleiviai ar studentai paklaustų savo tėvų, ką nusako Niutono, Omo ar Einšteino dėsniai, jie išgirstų jau girdėtas mintis ar sakinius, bet tų dėsnių taikymas keičiasi kartu su technologijomis, kurias keičia ta pati fizika.
Prisiminkime W. Rentgeno daugiau kaip prieš šimtmetį atrastus spindulius, ir tada buvo sukonstruotas pirmasis rentgeno spindulių vamzdis. Dabar šiuolaikinėje medicinos diagnostikos įrangoje randami tie patys patobulinti ir naujai suprojektuoti rentgeno spindulių šaltiniai. Tas pats E. Fermi, kuris eksperimentuodamas atrado pirmąją branduolinę grandininę reakciją. Viską turime ir dabar, tik tos reakcijos ištirtos ir valdomos - veikia atominės elektrinės, branduoliniai reaktoriai naudojami net povandeniniuose laivuose. Tad kad ir kaip žiūrėtume, visos inovacijos prasideda nuo fundamentalių dėsnių arba fizikos.
Kai sutinku savo buvusius studentus, jie man dažnai sako: dėstytoja, mes visada jus prisimename iš jūsų pirmos paskaitos, nes aš kalbėdama apie tai, ką mes mokysimės, kokias temas nagrinėsime, visada užduodu klausimų iš gyvenimo: ką sužinome sverdami svarstyklėmis - kūno masę ar kūno svorį; už ką mokame važiuodami taksi - už nuvažiuotą kelią ar poslinkį. Manau, ne vienas jūs atsakydami į šiuos klausimus susimautumėte (juokiasi).
– Kaip nusprendėte tapti dėstytoja?
– Mano gyvenimas – ne sėkmės istorija, tai labiau greitasis traukinys, skriejantis kalneliais. Viskas prasidėjo 1986 m., kai po mokyklos baigimo neišsipildė mano svajonė tapti žurnaliste, nors tikslingai to siekiau: kūriau eilėraščius, rašiau straipsnius į to meto laikraščius... Visos svajonės subyrėjo akimirksniu, kai savo pavardės neradau sąraše tarp įstojusiųjų į žurnalistiką Vilniaus universitete.
Streso vedama, o gal jausmo, kad negaliu nuliūdinti savo mamos, kuri po tėvo žūties augino mane viena, tą pačią dieną pateikiau dokumentus į fizikos studijas, per savaitę išlaikiau stojamuosius egzaminus ir tapau fizikos-astronomijos studijų studente. Tada viskas vyko lyg greitai besisukančioje karuselėje: vieną dieną svajojau apie žurnalistiką, kitą dieną buvau laiminga, jog studijuoju fiziką - vedžiau renginius, rašiau scenarijus, dalyvavau olimpiadose, žaidžiau tinklinį, kol vieną dieną supratau, kad fizika mane pagavo visiems laikams.
– Viską lengvai suspėjate?
– Deja, dažnai jaučiu savigraužą, kad esu lyg laiko vagis, kuris nematomai vagia laiką iš savo šeimos. Tie, kas gyvenime turi daug tikslų, žino, kad niekas gyvenime nepasidaro savaime. Esu dėkinga savo šeimai, kuri mane palaiko ir dažnai primena, kad dar kažko nepadariau.
Jau 27 metus esu laimingai ištekėjusi, kartu su vyru Romu užauginome dvi puikias dukras Indrę ir Agnę. Dukros gal kiek turi paveldėtų mano bruožų, nes visada veiksme: sportas, renginiai, kelionės, nuolatinis veiksmas. Šeima irgi yra darbas ir ne vienu etatu (juokiasi), todėl tikiuosi, kad ir mano dukroms pasiseks visose veiklose.
Nesame kažkuo išskirtinė šeima. Neturėjau vaikystėje pilnos šeimos pavyzdžio, nes tėtis žuvo, kai mama manęs dar laukėsi, todėl galėjau stebėti tik draugų tėvų santykius. Mama visą gyvenimą mylėjo tik tėtį, dirbo daug, kad man nieko netrūktų, bet visada namuose turėjau su kuo pasikalbėti, jaučiau, kad esu mylima, kad manimi tiki ir pasitiki. Gal todėl man šeima – tai rūpestis, meilė, atvirumas ir pasitikėjimas. Šeimoje turi jaustis gerbiamas, reikalingas.
– Lengviau mokyti savo vaikus ar svetimus?
– Manau, čia nelyginami dalykai, juk meilė savo vaikams yra beribė, o mylėti kitus vaikus, juos gerbti irgi yra meilė, bet ji kitokia. Bet tas jausmas būtinas lygiai tiek pat, kiek išmanyti savo darbo sritį. Tik mes, pedagogai, labai dažnai norime būti visažiniais ir bijome studentui pasakyti, kad aš kažko nežinau, bet aš pasidomėsiu. Tokio komplekso aš neturiu, bet nežinodama atsakymo visada skubu jo ieškoti ir atsakyti ryt ar poryt į iškeltą klausimą.
– Nepaisant didžiulio užimtumo randate laiko gražiems darbams?
– Kažkada labai aktyviai dalyvavau savanoriavime: akcijose „Kalėdose visi kartu“, „Vilties bėgimas“, bet visa tai susiję su laisvalaikiu, o to laisvo laiko lieka vis mažiau. Bet tas, kas artima, visada primena, kad reikia daryti, ne tik galvoti.
Dažniausiai tie geri darbai yra tokios menkos smulkmenos: ne su vienu senu kaimynu esu pasidalinusi sriuba ar maistu, pinigais prisidedu prie įvairių akcijų, o kartais tiesiog pokalbis su senu ar ligos palaužtu žmogumi yra pati didžiausia parama.
Bet nesu iš tų žmonių, kurie sutvarkę kapinėse kaimyno kapą nusifotografuoja ir įdeda nuotrauką į socialinius tinklus.
Save vadinu chameleonu, kuris gali keisti spalvą ir puikiai jaustis: atsigaunu rašydama mokslinius straipsnius, organizuodama įvairius renginius, prižiūrėdama savo sodo aplinką, kur kartu su vyru sukūrėme gražią poilsio oazę. Miela širdžiai, kai svetimi žmonės ateina pasigrožėti mūsų puoselėjama aplinka.
Esu tokio charakterio žmogus, kad erzina ramybė. Dažnai žmonės, kad atsigautų po darbų ir pailsėtų, renkasi atokias sodybas, ramybę, o aš važiuoju į didelius miestus, kur daug šurmulio, kur naktinis gyvenimas, tada vėl gimsta naujos idėjos veiklai.
– Be kita ko, esate visus delikatesais žavinti maisto fėja?
– Na, fėja jau negaliu būti pagal amžių, juk jos visada jaunos (juokiasi). Bet taip, dar viena širdžiai miela sritis – tai maisto gamyba, kuri daug metų man buvo ne tik hobis, bet ir pajamų šaltinis. Ne paslaptis, kad pedagogų atlyginimai nėra dideli, tad vasaromis dirbau virėja įvairiose pajūrio kavinėse, restoranuose, o dabar ši veikla virto mielu hobiu, kuris dar neša ir pajamas.
Pradžia buvo keista: kai renginių metu su virėjos apranga susitikdavau savo studentus, dažnas klausdavo, kaip čia patekau, ką čia veikiu, juk dėstau ne maisto technologiją, o fiziką būsimiems inžinieriams. Bet su bėgančiais metais nusivylimą, savęs gailėjimąsi, abejones ir nuovargį keitė patirtis ir supratimas, kad aš didžiuojuosi savimi.
Ypač dabar, kai pedagogo profesija visiškai nuvertinta, kai pastangos ir įdėtas darbas neatsiperka, vis dažniau kyla mintys, kad gal reikia apsispręsti ir pereiti į kitą sritį, tik tas sprendimas sunkus, nes labai gerai jaučiuosi abiejose srityse.
Manau, kad tos papildomos veiklos leidžia gerai jaustis ir savo tiesioginiame darbe. Niekada nesu patyrusi to jausmo, ką daryčiau, jei prarasčiau savo mylimą darbą, nes gerai jaučiuosi daugelyje veiklų, o rezultatai tik džiugina.
