Aida džiaugiasi palikusi mokyklą: šiandien galiu vaikus mokyti, kaip noriu

Dirbti mokytoja gali būti malonu, gera ir įdomu, o pamokos – be streso. Tuo dabar džiaugiasi kadaise skaudama širdimi darbą valstybinėje mokykloje turėjusi palikti anglų kalbos mokytoja panevėžietė Aida Lukoševičienė.

Ne veltui sakoma, kad uždaręs duris Dievas atveria langą. Radusi drąsos išeiti iš mokyklos, ji sukūrė savo metodiką ir dabar vaikus bei suaugusius anglų kalbos moko neįprastoje aplinkoje – įspūdingame pačios pasodintame pasaką primenančiame sode.

Į Panevėžį sugrąžino mamos netektis

Pedagogės kelią A. Lukoševičienė pradėjo valstybinėje mokykloje po studijų gyvenimą kurdama Kaune. Tik po aštuonerių metų su šeima grįžo į gimtąjį Panevėžį.

„Kaunas buvo mano miestas numeris du, nes labai norėjau studijuoti Klaipėdoje. Visgi aplinkybės susidėliojo taip, kad pasirinkau Kauną“, – pasakoja Aida.

Nors panevėžietė nėra didmiesčio žmogus, laikinojoje sostinėje jautėsi jaukiai. „Kaune man labai patiko. Tai labai kultūriškas, akademinis ir daugialypis miestas. Neturėjau planų grįžti į Panevėžį, bet pats gyvenimas viską pakoregavo“, – pasakoja A. Lukoševičienė.

Didžiulis sukrėtimas ir įvykis, apvertęs Aidos gyvenimą aukštyn kojomis, tapo ankstyva mamos mirtis.

„Po jos mirties mums su vyru iškilo dilema: ką toliau reikės daryti? Panevėžyje liko mamos butas, taigi, nusprendėme: jeigu abu gautume darbą pagal profesiją – grįžtame“, – pamena A. Lukoševičienė.

Likimas jaunai porai buvo maloningas. Abu sulaukė darbo pasiūlymų ir pradėjo gyvenimą dėlioti Aukštaitijos sostinėje.

„Nors ir labai skaudžiai prasidėjo šis etapas po mamos mirties, bet galiu pasakyti, kad dabar esu laiminga. Viskas palengva išėjo į gerą ir teisingą kelią. Panevėžyje gimė ir du mūsų vaikai“, – pasakoja Aida.

Šiandien jos laimės pyragas susideda iš daugybės ingredientų: mėgstamo darbo, šeimos, bendravimo su įdomiais žmonėmis ir nuolatinio mokymosi.

„Visgi motinystės atostogos parodė, jog būti vien mama neužtenka. Šeima ir darbas yra du pagrindiniai mano gyvenimo poliai. Bet jei ko nors naujo nesimokau, man iš karto pasidaro nuobodu gyventi“, – sako panevėžietė.

Sudėtingas sprendimas

Jau dveji metai, kai A. Lukoševičienė palikusi samdomą mokytojos darbą. Tokį drąsų posūkį dabar ji vadina rizikingu, bet pasiteisinusiu.

A. Lukoševičienė visada svajojo dirbti mokykloje. Būdama mokinė mėgdavo atsisėsti prie mokytojos stalo. Netgi saugo nuotrauką, kurioje pozuoja mokytojos kėdėje.

Kai baigė universitetą, ką tik iškeptos specialistės iš karto dirbti mokytoja tiesiog nepriėmė. Esą trūko patirties, be to, buvo labai jaunutė. Tad A. Lukoševičienė įsidarbino privačioje kalbų mokykloje. Po metų, jau turėdama šiokį tokį pagrindą po kojomis, gavo vietą vienoje Kauno mokyklų. Tuomet jai atrodė, kad tai – didžiausios svajonės išsipildymas. O su vyru sugrįžusi į Panevėžį taip pat darbavosi anglų kalbos mokytoja. Aida pasakoja, kad priežastis, dėl kurios buvo priversta palikti mokyklą, yra labai jautri. Ji trenkė durimis neapsikentusi mobingo, kurį patyrė tapusi mama. „Iki vaikučių atėjimo viskas buvo puiku ir labai sklandu. Visi džiaugėsi, kad esu darbšti, aktyvi, pilna idėjų“, – pasakoja moteris.

Nesitaikstė su spaudimu

Po motinystės atostogų į darbą A. Lukoševičienė grįžo jau būdama dviejų pametinukų mama, visai kitas žmogus, o dar – su dviguba atsakomybe. Tuomet Aida sako ir pajutusi mokykloje didžiulį spaudimą.

„Tiesiog buvo sakoma, kad tu niekada negali išeiti slaugyti vaikų, kai šie suserga, negali daryti to ir ano. Jaučiau psichologinį spaudimą, pasyvią agresiją ir tiesiog stabdymą, pagalių kaišiojimą bei visišką idėjų nepriėmimą“, – pamena pedagogė.

Porą metų šitaip pakentėjusi, A. Lukoševičienė galop ryžosi trauktis iš valstybinės švietimo sistemos. Ji džiaugiasi, kad tuo sudėtingu metu greta visada buvo supratingas ir palaikantis vyras – didžiausias jos ramstis.

„Išėjau skaudančia širdimi, nes dirbti su mokiniais mano pašaukimas. Bet matau, kad taip ir turėjo būti. Neturiu vykdyti paliepimų, kurie man atrodo netikslingi, lengviau derinti darbą ir šeimos reikalus“, – pliusus vardija pedagogė.

Džiaugiasi Aida ir atsikračiusi biurokratijos naštos – bereikšmių formų, įvairiausių ataskaitų pildymo, kuriomis buvo apkrauta mokytojos galva.

Nelietuviškoji Aida

Dar A. Lukoševičienė moko italų kalbos. Ji pati kartais juokauja, kad itališkoji kultūra tarsi užkoduota joje nuo gimimo. Juk net italų operos meistro Džuzepės Verdžio bene garsiausias kūrinys pavadintas „Aida“, kurios vardą ir gavo. Italų kalbą A. Lukoševičienė atrado dar būdama Vytauto Žemakalnio gimnazijos moksleivė.

„Man visada patiko mokytis užsienio kalbų. Tad nuėjau į papildomą italų kalbos būrelį ir galiu pasakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žodžio“, – juokiasi Aida.

Visgi baigusi gimnaziją, Vytauto Didžiojo universitete studijuoti ji pasirinko anglų filologiją. „Iš karto pasižiūrėjau, kokias kalbas galima pasirinkti greta. Visą tą laiką mokiausi anglų, italų kalbos, išvykau pagal „Erasmus“ studentų mainų programą į Italiją“, – pasakoja A. Lukoševičienė. Apsilankiusi Italijoje ir geriau ją pažinusi, Aida juokiasi supratusi, jog iš tiesų egzistuoja dvi Italijos – Šiaurės ir Pietų.

„Tai du skirtingi pasauliai. Aš studijavau Šiaurės Italijoje. Ten to stereotipinio itališkumo, pietietiško būdo jaučiasi labai mažai. Nors akademine prasme gavau daug žinių, vėlesniais metais keliaudavau tik į pietus. Atrodo, kad pati širdis ten traukė“, – šypsosi Aida. O pietuose ji suradusi visai kitą Italiją – šiltą, saulėtą, dvasingą, su atviraširdžiais besišypsančiais vietiniais.

Leidžia nukrypti nuo kelio

Dabar A. Lukoševičienė jau gali palyginti, kuo skiriasi privati ir valstybinė švietimo sistema. Anot jos, privačiame sektoriuje mokytojas turi didžiulį komfortą dirbti su mokiniais taip, kaip pats nori ir mano esant reikalinga. Jis turi daugiau laisvės kurti, o ne tik iškalti metodinę medžiagą.

„Galiu kartu su mokiniu sugalvoti, kaip dirbsiu. Galiu nukrypti nuo kelio, kad tik mokiniui būtų geriau. O valstybinėje mokykloje privalu labai tiksliai vykdyti planą, nes galutinis tikslas – egzaminas. Viskas pagal vieną kurpalį“, – įsitikino pedagogė. Dabar gi Aida pati kuria mokymosi priemones bei metodus. Visai neseniai dienos šviesą išvydo jos mokomosios anglų kalbos kortelės, padedančios sistemingai, bet kartu ir žaismingai mokytis naujos kalbos.

„Galima sakyti, kartu su vaikais gimiau iš naujo – kaip kitas žmogus. Ir vaikams už tai esu dėkinga. Tai dėl jų keičiau savo gyvenimą ir dabar gyvenu taip, kaip noriu.“

Anot pašnekovės, jos pagrindinis tikslas – sudominti mokinį, kad jis užpildytų žinių spragas, ir mokymosi procesą paversti įdomiu. Save A. Lukoševičienė mato kaip netipinę pedagogę.

„Aišku, galiu dirbti ir įprastai. Tiesiog mokyti to, ko reikia. Bet noriu sukurti neformalią, kūrybišką atmosferą, kad ir vaikas, ir suaugęs pajustų, kad jis ne mokosi, o smagiai leidžia laiką. O kartu ir viską, ką reikia, išmoksta“, – sako A. Lukoševičienė.

Pasakų sodas

Ne taip seniai A. Lukoševičienė pradėjo rašyti tinklaraštį „Gėlyno fėja“.

Pavadinimas slepia naują mokytojos pomėgį, kurį atrado, kai prieš beveik aštuonerius metus su vyru persikraustė į nuosavą namą su devynių arų sklypu.

„Tuo metu buvau motinystės atostogose ir mes atsikraustėme į savo naujus namus, – pasakoja Aida. – Man labai norėjosi kiemą perdaryti savaip. Turėdama daugiau laisvo laiko pradėjau skaityti žurnalus apie sodininkystę. Ir į ją pasinėriau.“

O tada A. Lukoševičienė pradėjo kurti savąjį svajonių sodą – sodino gėles, kitus augalus ir laikė kumščius, kad tik viskas prigytų, suvešėtų.

„Kodėl fėja? Tai mano prisiminimas iš Prancūzijos, kai keliavau į piligriminę kelionę į Taizė. Teko būti pas moterį, sukūrusią viešąjį sodą lankytojams. Jame – daugybė paslėptų pasakų būtybių, įvairiausi miniatiūriniai namukai, sodeliai. Nors praėjo daug laiko, man tas sodas labai giliai įsirėžęs atminty“, – pasakoja Aida. Pati pradėjusi kurti savąją erdvę, A. Lukoševičienė mintimis grįžo į kelionę po žaviąją Prancūziją.

„Pagalvojau, kokio sodo aš norėčiau? Ar šiuolaikiško, ar olandiško, o gal angliško? Žinote, jų gali būti įvairiausių. Ir tada supratau, kad noriu kurti tą pasakišką, netipinį, keistą sodą, kuriame vaikščiodamas gali pamatyti namuką, fėjų skulptūrėlę ar piktą varlę“, – šypsosi panevėžietė.