Kad suprastumėte, turiu šį tą paaiškinti. Beveik septynis metus buvau istorijos mokytoja, tačiau šalia to visada ką nors veikdavau. Kūriau projektus, rašiau tekstus žymiausiems Lietuvos portalams, dirbau radijuje, buvau visuomenininkė. Nuveikta daug, tačiau žmogus drįso man į akis pasakyti, kad visą mano pedagoginę, visuomeninę ir projektinę patirtį galima imti ir palaidoti.
Tačiau galiausiai nusprendžiau, kad niekam neleisiu už mane spręsti, vertinga mano patirtis ar ne. Aš pati ją padarysiu vertingą ir apie tai kalbėsiu darbdaviams!
Po šio sprendimo praėjus mėnesiui sulaukiau vienos iš žinomų Lietuvos programavimo mokyklų kvietimo užimti Karjeros centro vadovės pareigas.
Džiaugiuosi, kad tuokart nepaklausiau apsimetėlio žinovo, kuris per greitai nurašo žmonių patirtis. Tačiau kiek yra tokių žmonių, kurie vis tik paklauso? Kurie priima patarimą kaip už grynų gryniausią tiesą? Kadangi daug dirbau ir dirbu su žmonėmis, siekiančiais persikvalifikuoti, matau, kaip kartą suteikti prasti patarimai griauna jų profesinę sėkmę.
Todėl noriu pasidalinti blogiausiais patarimais ar pasakymais, kurių galite sulaukti iš dėdžių ir tetų ar dar blogiau – neprofesionalių karjeros konsultantų.
Jeigu žmogus persikvalifikuoja, pavyzdžiui, į IT sritį, žinoma, kad jis įgyja daug naujų žinių, kurių neturėjo ankstesnėse darbo patirtyse. Tačiau yra klaidinga manyti, kad tik techniniai įgūdžiai yra svarbūs aplikuojant į naują poziciją.
Gyvename tokiais laikais, kai į žmogų darbo rinkoje nebėra žiūrima tik kaip į mašiną, kuri turi atlikti savo darbą. Daugeliui šių laikų darbdavių yra svarbu, kad darbuotojas būtų komandiškas, gebėtų planuoti laiką, mokėtų dirbti efektyviai, būtų orientuotas į rezultatą, mėgautųsi procesu arba kitaip būtų motyvuotas ir t.t. Visi šie įgūdžiai yra bendražmogiški ir įgyjami per įvairias darbines patirtis.
Pavyzdžiui, kaip supratote, man norėjo įteigti, kad mano pedagoginė patirtis yra nieko verta. Tačiau aš atsisakiau tuo patikėti. Kai nuėjau į darbo pokalbį dėl Karjeros centro vadovės pareigų, vieną iš savo stiprybių apibūdinau taip: drąsiai einu į nemalonius pokalbius (kas, mano galva, lyderiui yra didžiai svarbu). Drąsos eiti į nemalonius pokalbius išmokau būtent dirbdama mokykloje. Ten kone kiekvieną dieną turėjau leistis į nedžiuginančius pokalbius su mokiniais ar jų tėvais.
Taigi, svarbiausia, bet kokią įgytą patirtį apmąstyti ir apversti taip, kad iš jos išsineštumėte ką tik galima geriausio.
Nenoriu pasakyti, kad darbo patirtis nėra svarbi. Ji reikalinga ir net labai. Tačiau jei šiuo metu neturite tinkamos darbo patirties norimai pozicijai užimti, visada galima tai apžaisti išsilavinimu.
Jei keičiate profesinę kryptį, edukacinė patirtis turėtų būti labiausiai matoma ir išplėsta gyvenimo aprašyme ar LinkedIn paskyroje. Pavyzdžiui, jei norite tapti projektų vadovu, bet darbinė patirtis liudija apie visai kitą sritį, išsilavinimas gali padėti gauti norimą poziciją. Net jei tai ir online trumpieji kursai, būtina tai fiksuoti, pažymėti, kokių techninių įgūdžių išmokote ir t.t.
Jei daug mokotės naujoje srityje, taip darbdaviui parodysite, kad esate motyvuotas bei greitai mokotės. O tai yra šiuolaikiniam darbuotojui būtini įgūdžiai.
Šis patarimas ar įsitikinimas dažnai kiša koją kandidatams darbo pokalbių metu. Savęs pardavinėti tikrai nereikia, tačiau štai, ką tikrai reikia daryti: įdarbinimo specialistui parodyti, kad savo įgūdžiais, išsilavinimu bei darbine patirtimi padėsite įmonei išspręsti problemą, dėl kurios jie samdo žmogų.
Matote, yra klaidinga manyti, kad darbo pokalbis yra tik apie jus. Nieko panašaus – darbo pokalbis yra apie įmonę ir jai iškilusią problemą. Todėl reikėtų susitelkti būtent į tai ir darbo pokalbyje pademonstruoti, kokiais būdais išspręsite kilusią problemą.
Ar yra tekę girdėti tokias frazes: „juk tai tik darbas, gali pakentėti“; „juk algą gerą gauni, kam tau reikia keisti darbo vietą“; „tai nebendrauk su kolegomis, jei tau taip nepatinka“; „nekreipk dėmesio į tą vadovą, tegul parėkia ir eina sau“, ir visas kitas bespalves nesąmones? Net neabejoju, kad taip.
Žinoma, saugumas žmogui yra svarbus, ypač dabartiniais neramiais laikais. Šių metų darbo rinka bus pavadinta The Great Stay terminu, reiškiančiu, kad darbuotojai vis tik dažniau rinksis likti įmonėse ir bus mažiau kaitos nei ankstesniais metais.
Bet net ir tokiu atveju laikausi tos nuomonės, kad kentėti nereikia. Mes nežinome, kas bus ateityje. O darbe per gyvenimą praleidžiame apie 90 tūkst. valandų! Nereikia nė tokio didelio skaičiaus – užtenka pagalvoti, kad darbe per dieną praleidžiame 8 val. (kai kurie ir daugiau) ir jos yra mūsų geriausios valandos paroje. Po darbo savo brangiausiems žmonėms, mylimoms veikloms, augintiniams atiduodame jau tik tai, kas lieka.
Tad, ar tai nemotyvuoja pagalvoti apie pokyčius? Negi iš tiesų savo geriausią laiką norisi atiduoti darbdaviui, kuris negerbia, darbui, kurio nemėgsti, kolegoms, kurie erzina? Mano galva, joks saugumas neatpirks prarastos sveikatos.
***
Blogiausių patarimų ar pasisakymų yra ir daugiau, čia išvardijau tuos, kuriuos pati dažniausiai girdžiu karjeros konsultacijų metu. Dažnai tenka pakomentuoti ir paneigti tokius įsitikinimus – kad žmogus drąsiau imtųsi karjeros pokyčių ir patirtų sėkmę juos įgyvendindamas.
Prisiminkite, kad dalintis patarimais ar savo nuomone skuba visi. Tačiau tai dar nereiškia, kad duotas patarimas yra geras patarimas. Todėl kiekvieną jų (ypač gautą neprašytą) vertinkite atsargiai.
