Kodėl tiek Lietuvai, tiek visai Europai naudinga ir netgi būtina mažinti priklausomybę atsinaujinančioje energetikoje nuo kiniškos programinės įrangos?
Atsinaujinantys energijos ištekliai sparčiai auga
Remiantis Europos Parlamento viešai pateikiama informacija, per pastaruosius 15 metų Europos Sąjungos (ES) teisės aktai, kuriais skatinama naudoti atsinaujinančius energijos išteklius, labai pasikeitė.
2021 m. atsinaujinančiųjų išteklių energija sudarė 21,8 proc. ES bendro galutinio energijos suvartojimo. O 2023 m. teisėkūros institucijos padidino 2030 m. ES atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalies tikslą iki 42,5 proc., stengiantis pasiekti 45 proc. tikslą.
Lietuva atsinaujinančių išteklių energetikoje į priekį taip pat žengia labai dideliais žingsniais. Kaip skelbė Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorė „Litgrid“, 2023 m. buvo istoriniai metai žaliajai energetikai Lietuvoje.
Pirmą kartą atsinaujinančios energijos išteklių elektrinėse pagamintos elektros energijos dalis sudarė daugiau nei du trečdalius visos šalyje pagamintos elektros. Atsinaujinančių energijos išteklių elektrinės pagamino rekordiškai daug elektros energijos – ji sudarė 70 proc. visos šalies gamybos.
Vėjo elektrinių gamyba per metus išaugo nuo 1,513 TWh iki 2,524 TWh, saulės – nuo 0,273 TWh iki 0,633 TWh, o hidroelektrinių nuo 0,457 TWh iki 0,589 TWh. Šiluminių elektrinių pagaminamos energijos kiekis, palyginti su 2022 m., paaugo 12,9 procento (nuo 1,161 TWh iki 1,311 TWh). Iš viso atsinaujinančių išteklių pagaminta energija per metus sudarė 3,972 TWh.
Per daug laisvės kontroliuoti situaciją?
Lietuvos vyriausybė 2022 m. Kiniją įtraukė į nepatikimų programinę įrangą ir kompiuterines sistemas gaminančių tiekėjų sąrašą. Valstybinėms įstaigoms buvo draudžiama pirkti įrangą tokią kaip dronai, telefonai. Net ir oro uostuose buvo uždrausti kiniški rentgenai. Esą kiniška programinė įranga kenkia Lietuvos saugumui.
Tenka pripažinti, kad tokie veiksmai yra logiški, nes grėsmė išties nemaža – kiniška įranga šiais laikais tiesiog dominuoja.
Pavyzdžiui, tyrimų platformos „Statista“ duomenimis, 2022 m. Kinijoje buvo pagaminta net 77,8 proc. viso pasaulio fotovoltinių saulės modulių. Taip pat, kinų gamintojas „Huawei“ užėmė didžiausią saulės elektrinėms skirtų įtampos keitiklių (inverterių) rinkos dalį visame pasaulyje - apie 29 proc. rinkos.
Milžiniška dalis įrangos, kuri naudojama atsinaujinančių energijos išteklių vystymuisi, tokiuose regionuose kaip Jungtinės Amerikos valstijos (JAV) ar Europa, turi įdiegtą kinišką programinę įrangą.
Praėjusių metų pabaigoje kibernetinio saugumo įmonė „Fortress Information Security“ atliko JAV elektros energijos tinklui valdyti naudojamos programinės įrangos analizę, kurios metu paaiškėjo, kad net 90 proc. iš daugiau kaip 200 ištirtų programinės įrangos produktų, savyje turėjo komponentų iš Kinijos.
Na, o leidinys „Politico“ neseniai viename savo straipsnių analizuodamas ES priklausomybę nuo Kinijos saulės energetikoje pastebėjo, kad ES vis labiau nori sumažinti savo priklausomybę nuo Kinijos. Tik šiuo metu, preliminariais skaičiavimais, ES daugiau kaip 80 proc. saulės energijai generuoti skirtos įrangos yra įtaisyti komponentai iš Kinijos.
Tad pasvarstykime – ar galėtų kinišką programinę įrangą naudojančios saulės elektrinės, energiją kaupiančios baterijos ir pan. būti nesaugios?
Teoriškai, taip. Ir vienas iš atvejų, kuomet Kinija galėtų pakenkti Lietuvai ar kuriai nors kitai Europos šaliai yra tas, jog Kinijos gamintojai žino savo įrenginių lokacijas, kadangi per jų programinę įrangą atliekami ir monitoringai. Galimai, būtų visai nesunku itin tiksliai, kelių mygtukų paspaudimais atjungti tam tikros zonos įrenginius ir taip sutrikdyti elektros energijos tiekimą visoje šalyje.
Tereikia išlaukti momento, kuomet, pavyzdžiui, saulės šaltiniai gamina elektrą maksimaliai, virš poreikio ir „paspausti mygtuką“ duodant komandą saulės elektrinėms „išsijungti“.
Kas tokiu atveju nutiktų? Tam tikros vietovės energetinis tinklas sugriūtų, kadangi būtų neišlaikytas reikiamas elektros tinklo dažnis. Todėl įvyktų vadinamasis „blackout“ t. y. didelės zonos elektros tinklų išsijungimas.
Paaiškinsiu paprasčiau. Įsivaizduokite, kad bent 20 proc. atsinaujinančios energijos šaltinių - saulės elektrinių Lietuvoje, kurios generuoja energiją, vienu metu atsijungia. Tokiu atveju keistųsi elektros tinklo dažnis ir padidėtų krūvis likusiems generuojantiems šaltiniams pvz. hidroelektrinei, kadangi šalyje gautųsi didesnis elektros energijos suvartojimas, nei gamyba.
Kiekvienas energijos šaltinis turi apsaugas pagal dažnį, kad jis nebūtų per didelis ar per mažas, taip pat, įtampą ir kitus parametrus. Taigi, išsivystytų grandininė reakcija. Kuomet dažnis per didelis, pirmiausia atsijungtų likęs silpniausias šaltinis generuojantis energiją. Po jo atsijungimo dar labiau padidėtų skirtumas tarp vartojimo ir gamybos, tad atsijungtų ir sekantis šaltinis, vėliau dar sekantis, kol jų visai nebeliktų.
Tikriausiai per vieną ar dvi paras šalyje situacija būtų atstatinėjama, pilnu tempu paleidžiant iškastinio kuro generatorių ir biokatilų su turbinomis gaminamą elektrą. Tik reikia turėti omenyje, kad per vieną ar dvi paras, saulės elektrinių nuo tinklo neatjungsi, nes tai yra fiziškai neįmanoma. Tad įrenginius kontroliuojantys kinai, teoriškai, galėtų smogti ir antrą kartą.
Jiems tereikėtų sulaukti sekančios dienos, kai šalis, kuriai buvo atjungti atsinaujinančios energijos ištekliai, vėl maksimaliai gaminasi elektrą iš kitų išteklių nei saulės energija ir tuomet, vienu metu, maksimaliai vėl paleisti anksčiau atjungtą elektros gamybą iš saulės elektrinių.
Tokiu atveju tinkle elektros energijos būtų per daug, tad įtampa elektros energijos tinkle staigiai šoktų į viršų. Elektronikos prietaisai, kurie gali atlaikyti maždaug 10 proc. didesnę įtampą nei numatyta, ir kurie tuo metu yra pajungti prie tinklo, sudegtų įtampos neatlaikydami.
Dar kartą pabrėšiu – visa tai gali būti realus variantas, net jei ir įprastomis sąlygomis, didesnis elektros energijos vartojimas, nei gamyba nėra įmanomas, kadangi elektros rinka yra balansuojama tam, kad neprasilenktų elektros gamyba su vartojimu.
Tačiau tokio, teorinio atvejo dėka, galime gana gerai įsivaizduoti, kodėl vystant atsinaujinančią energetiką nėra gerai stipriai priklausyti nuo vienos šalies.
Dėmesį atkreipti reikėtų ir į kokybę
Dirbant atsinaujinančios energetikos sferoje, iš saulės elektrinių vartotojų yra ne kartą tekę girdėti nusiskundimų, jog kiniška programinė įranga, kai kuriais atvejais, jiems yra nesuprantama. Neva tam tikri funkcionalumai nesivaldo, kai kurios funkcijos veikia visai ne taip, kaip aprašyta ir pan.
Be abejo, skirtingų vartotojų patirtys gali būti labai skirtingos, tačiau visa tai yra akivaizdus ženklas, kad ne tik saugumas, bet ir kokybė yra vienas iš faktorių, kodėl europietiška įranga atsinaujinančioje energetikoje galėtų būti naudingesnė, nei kiniška.
Kuomet pačiam teko lyginti kinišką ir europietišką programinę įrangą, kuri vertina saulės elektrinių efektyvumą, teko pastebėti, kad tam tikrais atvejais, kiniškas programinės sistemos valdymas netgi apgauna vartotoją – duomenys rodomi kitokie, nei jie yra iš tikrųjų. Tie duomenys yra pagražinami.
Galima daryti prielaidą, kad atsinaujinančioje energetikoje naudojamiems kiniškiems įrengimams, lygiai taip pačiai kaip ir kitose srityse, kokybės pritrūksta, kadangi Kinija yra orientuota į masiškumą ir leidžia į rinką įrenginius tik žvelgiant per savo prizmę. T. y. neskiriama pakankamai laiko išanalizuoti Europos rinką bei įrenginius tobulinti taip, kad jie kuo labiau atitiktų to regiono poreikius.
O Europos gamintojas priešingai – savo produktą visada stengsis kurti taip, kad jis kuo tiksliau atitiktų tai, ko reikia.
Nereikia daug ir kalbėti apie tai, kad saugumas bei nepriklausomybė šių dienų geopolitiniame kontekste yra labai svarbūs veiksniai. Tad žingsnis riboti kinišką programinę įrangą atsinaujinančioje energetikoje neabejotinai yra labai logiškas ir pagrįstas žingsnis, kuriam neprošal būtų užtikrinti ir tęstinumą.